Tris dienas kavinėje dirbęs atlygio sulaukė už vieną
Kaip vasarą mokiausi ginti savo tiesą
Klaipėdoje vasarą viename iš populiarių kavinių tinklų įsidarbinau padavėju ir išdirbau tik 3 dienas. Padavėjo darbas man patiko, tačiau nepatiko darbo sąlygos ir kolektyvas, todėl nusprendžiau išeiti ir pailsėti prieš universitetą. Tačiau išeidamas iš darbo susidūriau su atlygio problema. Darbdaviai man užmokėjo mažiau, nei turėjo užmokėti. Nenuleidau rankų dėl tos menkos sumos, kreipiausi į Valstybinę darbo inspekciją. Tai buvo principo reikalas.
Taupė darbuotojų sąskaita
Pirmiausia man nepatiko tai, kad darbuotojų trūkumas sunkino kavinės darbo kokybę. Nustebau sužinojęs, kad virtuvėje dirba viena virėja, kuri neturi pagalbinių darbuotojų. Prie baro dirba vadybininkė, kuri atsakinga ne tik už gėrimus, bet ir už administravimą. Taip pat prie picų dirbo tik vienas kepėjas. Tokia situacija bylojo, kad įmonė taupo darbuotojų sveikatos sąskaita, nes darbo krūvis buvo didelis, klientų ten visada būdavo daug.
Stebino dar ir tai, kad nedavė aprangos pamainos. Tad teko antrą nakties grįžus ją pačiam skalbtis, kad galėčiau kitą dieną eiti į darbą tvarkingas. Direktorė paaiškino, jei noriu dar vienos aprangos, tai reikia prašyti. Gaila, kad vadovė pati nesupranta elementarių dalykų, jog darbuotojas privalo turėti dvi aprangas. Nelabai malonu smirdėti klientams po nosimi su tais pačiais rūbais. Dirbdamas privalėjau mūvėti juodus sportbačius, sukištus į tamsias kelnes marškinius, o dar ir prijuostę. Karštomis vasaros dienomis viduje neveikė kondicionierius, tad jei užuodi net savo nemalonų kvapą, tai nežinau, ką užuodė klientai.
Pamatęs būsimą liepos mėnesio darbo grafiką nustebau, jog esu įformintas 0,5 etato, o tai reiškia, kad per savaitę man priklausė dirbti 20 val. Tačiau pagal grafiką matėsi, kad reikės dirbti daugiau valandų nei man priklauso. Niekas net nesitarė, ar sutinku. Tai buvo „kabliukas“, ar aš tikrai čia noriu likti, jeigu nėra paisoma darbo sutarties, kurioje aiškiai nurodyta 20 val. per savaitę.
Iš savo kišenės
Tą pačią dieną kavinėje įvyko konfliktas, kuris galutinai mane „nužudė“. Tada suvokiau, kad man čia ne vieta. Manęs neįspėjo, kad klientai užsisakytų picų turės laukti 40 min., todėl jie nekantraudami pasiuto ir pradėjo šaukti ant manęs. Vadybininkė pamokslavo, kodėl nepranešiau klientams. Teisinausi nežinojęs, nes niekas neįspėjo, tiesiog atlikau savo darbą, priėmiau užsakymą. Žinoma, tokia konfliktiška situacija susijusi su darbuotojų trūkumu. Tikiu, kad sunku viską spėti, kai įmonė taupo darbo vietas, o darbuotojams tenka didelis krūvis.
Labai nepatiko ir darbas su apskaitos sistema. Įmušus į kasą kažką netyčia, nebegalima nieko pakeisi. Už klaidą turėjau susimokėti iš savo pinigų, o tai juk didžiausias absurdas. Žodžiu, jeigu taip nutinka, sumoki pats arba už tą kainą siūlai patiekalus arba gėrimus kitiems klientams, jog nupirktų. Buvo toks atvejis, kai žmogus užsisakė maistą ir tiesiog išėjo, kitas klientas apsisprendė, kad nebenori keptos duonos – tad sukis kaip išmanai, o tai pačiam teks iš savo kišenės sumokėti, jei jau esi užsakymą įvedęs į kasą.
Iš darbo išėjau birželio pabaigoje. Prieš ateidamas pasirašyti atleidimo dokumentus, telefonu paprašiau algalapio ir darbo sutarties, kurią turėjo atiduoti iš karto, kai įdarbino. Susitikęs su direktore darbo sutartį gavau, tačiau algalapio – ne. Esą neprašiau! Visgi vadovė pasiūlė užrašyti el. paštą, jog galėtų atsiųsti. Laukiau porą savaičių, tačiau jokių žinių. O kodėl aš užsigeidžiau to algalapio? Mat pervesta suma už darbo valandas man atrodė įtartina.
Įmonės vadovai išsisukinėjo
Norėdamas pasitikslinti įmonės vadovei skambinau, tačiau telefono ragelio ji nekėlė, rašiau SMS – neatsakė. Eiti į vietą nebėjau, tačiau pagalvojau, jog šalia mano namų yra Valstybinė darbo inspekcija, tad apsilankiau ten. Man inspekcijoje patarė parašyti įmonės vadovei prašymą el. paštu, jog reikalauju algalapio ir jei per penkias dienas neatsako, tik tada galėjau rašyti skundą. Laikoma, kad kitaip nebūtų įrodymų, jog dokumento prašiau. Algalapio negavau ir po tų penkių dienų. Tuomet ir parašiau skundą Darbo inspekcijai. Algalapį gavau iš karto kitą dieną, tačiau ten buvo parašyta, kad dirbau tik 10 valandų, o juk iš tiesų dirbau 30 val., taip pat nebuvo priskaičiuotas vakarinis tarifas.
Parašiau vėl direktorei laišką prašydamas paaiškinti, kodėl algalapyje nurodyta tik tiek valandų. Mane įtikinėjo, kad tiek ir tedirbau. Mes ginčijomės ilgai. Tuomet pasiūliau pažiūrėti į kavinėje esančias kameras. Atsakymas buvo, kad kamerų įrašai išsitrynė. Ir jaučiausi vėl be įrodymų.
Tuomet pagalvojau, kaip pats galėčiau gauti įrodymus. Paskambinau į Darbo inspekciją ir gavau išsamią konsultaciją, ką tokiu atveju daryti. Išrinkau savo telefone SMS, įrodančias, kad dirbau, dar į kavinę buvo atvykę draugai, kuriuos aptarnavau, taip pat liko „Google Maps“ išrašai, kada, kur ir kaip keliavau į darbą ir iš jo.
Darbo inspekcija padėjo
Vėliau su manimi dėl užmokesčio susisiekė kavinių tinklo regiono direktorė. Jai atsakiau, kad jeigu geruoju, tai naujo skundo nerašysiu, jei ne, nematau kito kelio. Ir čia viskas baigėsi, susitariau su padalinio direktore, pagaliau atgavau savo likusius pinigus. Įtartinai atrodė tai, kad prieš atiduodami pinigus jie jau neprašė mano įrodymų, jog tikrai dirbau tiek, kiek sakiau.
Ką šia istorija norėjau pasakyti? Nebijokite ginti savo tiesos, jeigu matote, kad kažkas čia ne tuo kvepia. Nesvarbu, kad pinigų suma yra maža, tačiau tai yra pinigai, kuriuos užsidirbote ir turite teisę juos atgauti. Aš atgavau 50 eurų, tai nėra didelė suma, dėl kurios buvo verta tiek daug vargintis, bet tai yra principo reikalas.
Taip pat kreipdamasis į Darbo inspekciją iš tiesų netikėjau niekuo, tačiau dariau viską, ką galiu padaryti, jog apginčiau save. Kažkaip buvo į galvą įkalta nuostata, kad visi jie ten papirkti ir nieko man nepadės, tačiau inspekcijoje reagavo žaibiškai. Tad konstatuoju, jeigu ne Valstybinė darbo inspekcija, nebūčiau nieko laimėjęs.
Danielius EINIKIS
Jaunųjų korespondentų klubo narys
A. VALAIČIO asociatyvi nuotr.
