• 29 gegužės, 2022
|

Universiteto bakalaurantės: lituanistikos studijos nepelnytai nuvertinamos

Informacinėms technologijoms dominuojant ne tik kasdienėje buityje, bet ir renkantis ateities specialybes, į paribį pakliūva humanitarinės studijos apie žmogų, jo esatį, tautos kultūrą. Iškyla nemenkas iššūkis, susijęs su humanitarinių mokslų išlikimu ateityje. Apie lietuvių filologijos studijų pasirinkimą, požiūrį į humanitarines studijas bei ateities perspektyvas kalbamės su Klaipėdos universiteto bakalaurantėmis Agne Ivanavičiūte bei Ernesta Vitkute.

Jaučiasi savo vietoje

– Kas nulėmė, jog pasirinkote studijuoti filologiją?

Agnė: Galbūt paradoksalu, tačiau lietuvių filologiją dabar studijuoju antrą kartą, kadangi pirmąjį buvau įstojusi į kiek kitokią programą, kuri man nesuteikė tiek džiaugsmo, kiek tikėjausi. Teko studijas nutraukti, tačiau nuo literatūros ar kalbos dalykų niekuomet pernelyg nenutolau – visuomet domėjausi, skaičiau knygas ir straipsnius savo malonumui. Taigi ratas apsisuko ir po keleto metų aš vėl studijuoju lietuvių filologiją, pagaliau esu visiškai laiminga ir jaučiuosi esanti savoje vietoje.

Ernesta: Mane visada žavėjo įvairi literatūra, aš mėgstu skaityti knygas, jas analizuoti, interpretuoti. Manau, kad gebėjimas suprasti įvairaus pobūdžio tekstus itin praplečia žmogaus akiratį, moko jį kritiškai mąstyti, o tai yra būtina ne tik lituanistams, bet ir kiekvienam šiuolaikiniam žmogui. Domėjimasis literatūra gali padėti suprasti kitus žmones ar net atrasti patį save, o stodama į lietuvių filologijos studijas aš to ir norėjau.

– Kokie mokomieji studijų dalykai patinka labiausiai?

Agnė: Visuomet galvojau, kad mano arkliukas – literatūros disciplinos ir dabar tikrai to neneigiu, tačiau lygiai taip pat dabar mane domina ir kalbos dalykai. Įdomu pasukti galvą ir nagrinėti morfologiją ir žodžių darybą, fonetiką ar net kirčiavimo niuansus. Kartais einu gatve ir kone kiekvieną reklamą noriu išnagrinėti – kaip susidarė jos pavadinimas, koks kirčio ženklas turėtų būti. Pati iš savęs juokiuosi, bet man tai it smagus žaidimas.

Ernesta: Labiausiai domiuosi literatūros ir tautosakos disciplinomis. Literatūra man itin patinka dėl savo gebėjimo įtraukti ir patirti tokių nuotykių, kurių realiame gyvenime gali ir nepatirti, o tautosaka priverčia atsigręžti į savo šaknis, praeitį ir tradicijas.

Specialybė apipinta mitais

– Kaip manote, kodėl filologijos/humanitarinių mokslų studijos visgi yra nepopuliarios?

Agnė: Manau, kad humanitarinių ar, konkrečiai, filologijos studijų nepopuliarumą lemia tai, kad ši specialybė apipinta mitais apie būsimo darbo pasirinkimą. Dažnai atrodo, jog vienintelė galimybė – dirbti mokytoju, o pedagogo darbas apskritai daugeliui šiais laikais asocijuojasi su netinkamai apmokamu vargu. Jeigu būtų daugiau kalbama, konkrečiais pavyzdžiais paaiškinama ir apie kitas humanitarinių mokslų karjeros galimybes plačiau informuojama, galbūt atsirastų daugiau siekiančiųjų mokytis tokių specialybių.

Ernesta: Mokyklose mokiniai mažokai sudominami įvairia literatūra, programoje esantys kai kurie tekstai nėra įdomūs šiuolaikiniams mokiniams, todėl jie dažniausiai tik prisiverčia skaityti ir analizuoti tai, ko nesupranta, kas nėra jiems aktualu. Dėl šios priežasties kai kurie mokiniai pradeda galvoti, kad jiems tiesiog nepatinka skaityti knygas, nesiseka analizuoti perskaityto teksto, jie ima vengti lietuvių kalbos pamokų. Be to, lituanistikos studijos yra labai nuvertinamos, nes šiuolaikinė visuomenė deramai nebeįvertina taisyklingos kalbos svarbos. Dažnai galime pastebėti didžiulių kalbos kultūros, kirčiavimo, rašybos ir skyrybos klaidų žiniasklaidoje, įvairiuose portaluose ar net išgirsti per radiją ir televiziją. Kadangi savo gimtąją kalbą imame nuvertinti vis labiau, galbūt dėl to mažėja ir lituanistų (tarp jų ir lietuvių kalbos mokytojų) poreikis bei užmokestis.

Ateities perspektyvos – dar mintyse

– Ar sutinkate, kad humanitarinės studijos – tai tam tikra meilės išraiška gimtajai kalbai, tėvynei?

Agnė: Sudėtinga įsivaizduoti žmogų, studijuojantį humanitarinius mokslus ir nemylintį savo kalbos, istorijos ar apskritai Lietuvos. Manau, jog būtent humanitariniai mokslai labiausiai ir rūpinasi bei ugdo tą meilę bei neiškreiptą požiūrį į savą kraštą.

Ernesta: Žinoma, kad taip. Juk kiekvienas lituanistas gali kitą žmogų išmokyti taisyklingos kalbos, meilės literatūrai. Dėl šitos priežasties mes tampame tokiais tautiškumo mokytojais, kurie per kalbą, tradicijas ir knygas gali išmokyti ir meilės savo kraštui.

– Kur save įsivaizduojate ateityje, kai baigsite studijas?

Agnė: Minčių apie tai, kas galėtų būti ateityje, žinoma, kyla nemažai. Kas žino, galbūt dirbsiu pedagoginį darbą, o galbūt suksiu kitu – pavyzdžiui, literatūrologijos keliu.

Ernesta: Dar konkrečiai nesu nusprendusi, kur norėčiau dirbti, nes mane domina labai daug skirtingų sričių. Norėčiau rašyti straipsnius, redaguoti įvairius tekstus, išmėginti save žurnalistikos srityje, o gal net įsitraukti į mokytojų gretas. Manau, jog laikui bėgant nuspręsiu, kuri iš šių sričių labiausiai mane traukia.

Kalbėjosi Robertas ŠLIOŽEVIČIUS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių