Už ką švedai gyrė Gargždus?
Pati to negirdėjau, o pagyrimus mūsų miestui aprašė žymus sovietinės Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas Juozas Baltušis. Dabar vėl labai populiarus, jo dienoraščių knygos graibstyte graibstomos.
Beje, dienoraščiuose vargu ar apie tai aptiksite. Rašytojo įspūdžiai, 1971 metais patirti kelionėje po Švediją ir Suomiją, aprašyti laiške anuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančiam vadinamam pažangiam lietuvių veikėjui Antanui Bimbai, laikraščio „Laisvė“ leidėjui, su kuriuo tuometė Lietuvos valdžia ir sovietiniai veikėjai palaikė itin glaudžius ryšius.
Kadangi tie įspūdžiai gali būti įdomūs ir mūsų laikraščio skaitytojams, kurie neturėjo galimybės skaityti to laiško, spausdinamo J. Baltušio raštuose, trumpai galiu priminti rašytojo kelionės įspūdžių esmę.
Anuomet Juozas Baltušis su žmona aktore Monika Mironaite ir dar vienu sovietiniu funkcionieriumi iš Kauno, kaip taikos šalininkų aktyvistai, kartu su kitais atstovais iš broliškų TSRS respublikų keltu „Estonia“ (1994 m. keltas nuskendo) pirmąkart išplaukė į Skandinavijos šalis dalyvauti taikos konferencijose ir simpoziumuose bei tuo pačiu susipažinti su kapitalistiniu pasauliu. Rašytojas džiaugėsi draugišku priėmimu tose šalyse, daug pamatė, apsilankė Švedijos šiaurėje už speigračio esančiame nedideliame svetingame Kirūnos mieste, svečiavosi pas vietinius gyventojus samius.
J. Baltušį sužavėjo švediška tvarka, žmonių darbštumas ir organizuotumas, praktiškas ūkininkavimas, jį stebino tūkstančiai automobilių miestuose ir keliuose, muziejų turtai ir „paprasti žmonės, demokratai, gero išauklėjimo, paslaugūs ir mandagūs…“ Rašytojo žvilgsnis pagavo ir tai, kad čia visi saugo visuomeninę nuosavybę, viešo naudojimo priemones, gamtos grožį. Žavėjosi švedų moterimis: jos labai gražios, blondinės, lieknos ir grakščios, itin jaunai atrodančios, nors kita pagimdžiusi keletą vaikų. Neišpeikė švedų vyrų, tik jie barzdomis apžėlę… Dėvi visi paprastai, bet skoningai.
Laiške rašytojas leido sau pasidžiaugti turėjęs gerą progą pažinti Skandinavijos kraštus, tolimą šiaurę ir tuo didžiuojasi, nes jie buvo pirmieji atvykę iš sovietinės Lietuvos. Pasididžiavimo priežastis ta, kad iki jų apsilankymo „šį kraštą buvo pasiekusios tik lietuviškos plytos, pagamintos Gargždų statybinių medžiagų kombinate.“ Matė jas čia pardavinėjant statybinių medžiagų parduotuvėse ir jam buvo smagu girdėti, kad švedai giria jas, noriai perka, stato namus. „Daugelis švedų prašė perduoti padėką Gargždų kombinato darbininkams už aukštą plytų kokybę. Šitai mes ir padarėme sugrįžę Lietuvon“, – rašė autorius, kartu pastebėdamas, jog lietuviškos plytos pardavinėjamos ne tik čia šiaurėje, bet ir po visą Švediją. Daug jų įmūryta Stokholmo, Geteborgo ir kitų miestų mūruose.
„Švedijoje yra kuo pasigėrėti ir ko pasimokyti“, – šitaip apibendrina kelionės įspūdžius, nes jie moka dirbti, taupyti laiką, organizuoti jį taip, kad duotų didžiausią naudą. Šioje šalyje pragyvenimo lygis labai aukštas.
Tik kažin ar viešai jis būtų tokias mintis išsakęs? Prisimename, kaip buvo „įvertintas“ jo atviras pasakojimas iš kelionės po JAV knygelėje „Tėvų ir brolių takais“.
Vis dėlto ne viskas rašytojui tobula pasirodė. „Kaip ir kiekviena kapitalistinė valstybė, Švedija neišvengė tų piktžaizdžių, kurios būdingos šio pasaulio šalims“, – guodžiasi laiške J. Baltušis. Tarybiniam rašytojui nepatiko, kad tūkstančiai vadinamųjų hipių slankioja vakarais miestų gatvėmis ir parkais, perkūnišku greičiu švilpia motociklais ir automašinomis, nors policija su tuo griežtai kovoja. Jam rėžė akį lyčių lygybės ir kitos seksualinės orientacijos žmonių populiarinimas. Nenujautė, kad visa tai po keleto metų rasis pas mus…
Plačiau susipažinęs su šalimi, rašytojas apgailestavo, kad po karo čia atsidūrę lietuviai vyrai vedė švedes, o jų vaikai nekalba lietuviškai. „Tokiai mažai tautai, kaip mūsų, turėtų būti brangus kiekvienas žmogus“, – teisus rašytojas taip sakydamas.
Aldona VAREIKIENĖ
