Venckiškiai save pakylėja kurdami kalėdinę nuotaiką
Pandemijos išvarginti žmonės stengiasi save pakylėti kurdami kalėdinę nuotaiką.
Apie tai, jog Venckų bendruomenė laukia Kalėdų švenčių, byloja puošnus vainikas ant kaimą žyminčio kelio ženklo. Netoli pagrindinio kelio spindinti eglė dar labiau sustiprina šį jausmą. Venckiškius jungia bendrystė, noras gyventi gražioje aplinkoje – jie patenkinti gražėjančiu kaimu. Ir tai, ką pavyko sukurti, – kiekvieno indėlis.
Eglę puošė vyrai
Venckų kaimo centre, viešojoje erdvėje prie pagrindinio kelio, netoli bibliotekos, gyventojų pamėgtos susibūrimo vietos, praėjusį šeštadienį suspindo įspūdinga eglė. Atrodo, kad tie, kas sodino, negalvojo, jog ši taps Kalėdų švenčių simboliu. Antrus metus jis džiugina ne tik kaimo žmones, bet ir pravažiuojančiuosius pro šalį. Bendromis pastangomis šiemet eglė švyti dar ryškiau ir spalvingiau.
„Reikėjo nuveikti daug nematomų pasiruošimo darbų, kad eglės puošimas vyktų sklandžiai, saugiai, – prisipažino Venckų seniūnaitijos seniūnaitė A. Demenienė. – Smagu, jog prisidėjo jaunimas.“
Šeštadienį puošti gražiausią eglę susirinko būrys Venckų gyventojų. „Kur girdėta, kad vyrai puoštų eglę? O mūsų kaime tai padarė 12 vyrų. Žinoma, be moterų rankų neišsivertė“, – linksmai dėstė seniūnaitė. Ji pastebėjo, jog ir šiemet vainiką kelio ženklui kaimo prieigose papuošti nupynė Vilma Stulginskytė.
Puošti aukštą eglę prireikė technikos – automobiliniu keltuvu atvyko ūkininkas Gintautas Prišmontas, net uostamiestyje gyvenantis sūnus Mantas atskubėjo padėti.
Šiemet visi nusprendė, jog švenčių simbolis turi būti įspūdingesnis. Bet reikėjo turėti iš ko jį pagražinti. „Mus parėmė verslininkas, restorano „Venckai Venckuose“ savininkas Alfredas Šaulys, pagal savo galimybes prisidėjo kaimo žmonės, – patenkinta kalbėjo A. Demenienė. – Nupirkome naujų girliandų, žaislų, ir mūsų eglė atrodo įspūdingai. Tai džiaugsmas kaimo gyventojams, kurie šiuo viruso siautėjimo laiku ateina pasigrožėti, nusifotografuoti. Sustoja ir pro šalį riedantys žmonės.“
Kūrybinės dirbtuvės namuose
Vieni iš gražiausiai Priekulės seniūnijoje aplinką tvarkančių kaimų Venckų gyventojai ją puošia visais metų laikais: jau įprasta per Žolinę sodybose kurti kompozicijas, jomis gražinti viešąsias erdves. Šį vėlyvą rudenį kaimo žmonės surengė savotišką kūrybos šventę. Bendruomenė neturi pinigų, bet juk gamta dovanoja tiek medžiagų – įkvėpimo ir išmonės netrūko. Venckiškiai darė vainikus iš klevo lapų, iš jų vėrė girliandas, skaptavo savo daržuose užaugintus moliūgus ir dėliojo kompozicijas. Trumpalaikis jų grožis, bet įspūdingas, nepakartojamas.
Tą kartą puošiant viešąsias erdves prisidėjo iš šio kaimo kilusi Loreta Dvaržeckienė, dirbanti Priekulės seniūnijoje ir besirūpinanti aplinkos grožiu. Kartu buvo ir jos vyras.
„Kur pakviečiam, ten mūsų žmonės ateina, – džiaugėsi A. Demenienė. – Gal ne visi iš karto išdrįsta, bet pabando – išlaisvėja kūrybinė mintis, atsiranda pasitikėjimas, bendrumo jausmas. Aš tai vadinu kūrybinėmis dirbtuvėmis namuose.“
O tuo metu, kai venckiškiai kūrė kompozicijas iš gamtos dovanotų medžiagų ir puošė savo sodybas, viešąsias erdves, Aušra gulėjo lovoje vaduodamasi iš ligos. Ir nepaisant to ji telefonu koordinavo veiklą. Suburti, įkvėpti žmones gali nuoširdus, atsidavęs žmogus – juo bendruomenė pasitiki. Bendruomenės pirmininkas Augenius Demenius taip pat gyvena kaimo žmonių rūpesčiais. „Džiugu, kad Aušra ir Augenius, iniciatyvūs žmonės, suburia gyventojus gražiems darbams, stengiasi, kad visiems čia būtų gera“, – kalbėjo Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė.
Sušildė klebono dovanos
Koronaviruso siautėjimas nesiliauja ir šio advento laukimo laike. Per pastaruosius pusantro mėnesio Venckai neteko trijų žmonių – bendruomenė tai skaudžiai išgyveno. „Buvo pasiskiepiję, bet amžius, gretutinės ligos, komplikacijos – nebepasveiko“, – apgailestavo seniūnaitė.
Ypač kaimą sukrėtė Alfonso Paulausko netektis – sunku susitaikyti su tuo. „Jį kovidas pavogė iš mūsų, – atsiduso A. Demenienė. – Alfonsas džiaugėsi gražėjančiais Venckais, rūpinosi savo kaimu, kuriame praleido gražiausius gyvenimo metus, ir staiga išėjo. Paskutinis mūsų pokalbis buvo apie kaštonus kaimo viešojoje erdvėje. Jie kažkodėl sunkiai augo, dalis buvo išdžiūvę. Alfonsas kalbėjo, jog reikia atsodinti, žadėjo tuo pasirūpinti, ir dar suspėjo – paliko prisiminimą. Pilietiškas žmogus jis buvo.“
Atsisveikindami su žemiškąją kelionę baigusiais kaimynais Venckų žmonės Priekulės bažnyčioje užsako šv. Mišias. Visi, kas tik gali, dalyvauja jose.
Advento laike gyvenantys venckiškiai, supratę, kad ir šiemet namuose jų neaplankys kunigas, nusprendė patys nuvežti auką. Prie jos nuoširdžiai prisidėjo 34 kaimo šeimos. Kažkas parašė laišką – atvėrė širdį. Šie venckiškiai sulaukė Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebono kanauninko Viktoro Ačo dėkingumo ženklo. „Jis savo rankomis ir širdimi suruošė dovanas kiekvienai aukojusiai šeimai. Nuostabu, kad parašė kiekvieno vardą ir pavardę – kiekvieną sušildė kreipiniu. Kiek laiko reikėjo tai padaryti? Tai ne smulkmena – tai pagarba ir meilė. Mes laimingi ir pasiruošę laukiame“, – atskleidė A. Demenienė.
Virginija LAPIENĖ
Autorės ir Venckų bendruomenės archyvo nuotr.
