Vėžaitiškė svajoja išsiuvinėti bažnyčios paveikslą

M. Pakalniškienė savo siuvinėtus paveikslus eksponavo ne tik Vėžaičių bibliotekoje, Vėžaičių kultūros centre, bet ir Tilvikų skyriuje. Ji džiaugiasi vieną moterį išmokiusi siuvinėti.

Kasdieniniuose darbuose ir rūpesčiuose paskendusiai vėžaitiškei Marytei Pakalniškienei pavyksta nugriebti vieną kitą laisvą valandėlę siuvinėjimui – sielos atgaivai. Ji kryželiu siuvinėja paveikslus, į kuriuos įlieja savo gražiausius jausmus ir nebylius linkėjimus. Visada siuvinėdama žino, kam bus skirtas paveikslas. Šiemet 60-metį minėsianti Marytė prisipažino, kad siuvinėti pradėjo prieš kelerius metus, nors rankdarbius mėgsta nuo vaikystės.

Prie širdies – religiniai motyvai

Vėžaičių bibliotekoje nebe pirmą kartą eksponuojami dailiai siuvinėti M. Pakalniškienės paveikslai. Užsukusieji grožisi jais ir stebisi, kaip Marytė suspėja. Juk dirba paštininke, vairuojančia automobilį, taigi lankanti klientus namuose. Po darbo – ūkis: laiko 4 melžiamas karves, tiek pat prieauglio. Iš pieno spaudžia sūrius ir veža į turgų. Žiemą daugiau laisvo laiko – karvės užtrūkusios, ir daržų ravėti nereikia.

Priešvelykinėje parodėlėje įspūdingai atrodo Marytės išsiuvinėta „Siksto madona“. Sunku atskirti, kad paveikslas siuvinėtas, o nepieštas. Vėžaitiškė prisipažino, kad užtruko metus jį siuvinėdama. „Išsiuvinėjus buvo postūmis statytis naują trobą, nes senojoje jis nedera. Taigi statybos darbai pradėti“, – šypsojosi pašnekovė.

M. Pakalniškienei prie širdies religiniai motyvai – juos siuvinėdama jaučia ramybę, palaimą. Siuvinėdama į visus paveikslus įlieja širdies šilumos. „Gegužę, kai garbinama Švč. Mergelė Marija, siuvinėjau jos paveikslą. Ir meldžiausi, kaip įprasta per „majavą“, – prisipažino rankdarbių kūrėja. Gal dėl to pažvelgus apima jausmas, jog Švč. Mergelė Marija atsisuks ir pažvelgs į tave.

Išsiuvinėjo ir šv. Jurgį, pašventinusi bažnyčioje, padovanojo dukrai Jurgitai. Dar ir nuostabų angelą jai išsiuvinėjo. Gimtadienio proga savo siuvinėtą paveikslą įteiks sesei. Marytė šypsojosi, kad pagal jos būdą parinkusi nuotaikingą kompoziciją.

Rožes su rasos lašeliais išsiuvinėjo bendradarbei, išeisiančiai į pensiją. Beje, Marytė pašte dirba nuo jaunumės. „Tai pirmoji ir paskutinioji mano darbovietė“, – ištarė pašnekovė.

Rankdarbius dovanoja artimiesiems

Visi M. Pakalniškienės paveikslai turi istoriją. „Jų neparduodu – dovanoju“, – patikino siuvinėtoja. Jie gerą nuotaiką skleidžia artimųjų, draugų namuose. Marytė siuvinėja paveikslus pagal schemą, bet ir pati nusipiešia eskizą. Neretai ir schemose tenka improvizuoti – ieškoti tinkamesnio spalvų derinio. Ir pridūrė, jog tai nepigus pomėgis.

M. Pakalniškienė prisipažino turinti svajonę išsiuvinėti Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios paveikslą. Jau galvoja, kaip sukurti piešinį. Bibliotekininkė Irena Baltaragienė pasiūlė išsiuvinėti Vėžaičių dvaro pastatą, kuriame įsikūrusi biblioteka.

„Siuvinėjimas – širdies džiaugsmas, – šypsojosi pašnekovė. – Parlėkusi iš darbo, į rankas griebiu siuvinį, o ne valgyti skubu.“

Siuvinėjimas traukia nuo vaikystės – teta išmokė. Senelis buvo tautodailininkas. „Visi mano vaikai turi polinkį piešti. Dukra dailiai mezga“, – pasakojo M. Pakalniškienė ir pridūrė, kad siuvinėti pradėjusi prieš kelerius metus, kai užaugo 5 vaikai.

Ji turi ir kitų gebėjimų: savarankiškai išmoko groti akordeonu, nuo vaikystės kuria eiles. Bet dažniausiai iš širdies plaukiančius savo jausmus įlieja į savo siuvinėjamus paveikslus. „Jeigu ką nors padovanoju žmogui, jaučiuosi labai gerai. Ir nebūtinai gerumas turi sugrįžti“, – ištarė pašnekovė.

Vėžaičių bibliotekininkė I. Baltaragienė ieško vėžaitiškių, kuriančių rankdarbius arba sukaupusių įvairias kolekcijas. Biblio­tekoje surengta jau ne viena šių eksponatų parodėlė.