Vėžaitiškės brandą lėmė ne tik atestatas

Ieva Radvilavičiūtė – vėžaitiškė, viena iš 5 dvyliktokų, geriausiai šiais metais rajone išlaikiusių abitūros egzaminus. „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė šiais metais taip pat gavo „Bangos“ laikraščio ir UAB „Mars Lietuva“ įsteigtą premiją. Iškilmingoje atestatų įteikimo ceremonijoje I. Radvilavičiūtė nedalyvavo, kadangi tuo metu kartu su Klaipėdos pranciškonų jaunimu savanoriavo Pakutuvėnuose vykstančioje šeimos stovykloje. Apie tai, kodėl brandos atestato įteikimo šventę iškeitė į savanorišką veiklą ir kokie ateities planai, Ieva sutiko pasidalinti su „Jauniklių pastogės“ puslapio skaitytojais.

– Šiais laikais tikėjimui jaunimas nebeskiria tiek daug savo laiko, tad kaip atradai ir kaip atsiradai tarp pranciškonų jaunimo brolijos?

– Esu katalikė, einu į bažnyčią ir visada ieškojau tokios bendruomenės, kur galėčiau pasidalinti savo mintimis, kur rasčiau bendraminčių. Būtent jaunieji pranciškonai ir buvo tie, su kuriais radau bendrą kalbą. Ten jaučiuosi savimi, galiu būti kokia esu, ir jie priima visus labai šiltai. Ten paskatino nueiti brolis Antanas, jis dabar yra Kretingos parapijos klebonas. Dvasininkas labai daug pasakojo apie pranciškonų jaunimą ir mane pakvietė ten. Dalyvavau su jais Atgailos žygyje, po to likau jų gretose.

Brolijos narė jau esu apie metus. Mes dar duodame ir pažadą – pasižadame bažnyčiai gyventi brolijoje. Tai nėra visam gyvenimui. Jai gali priklausyti nuo 14 iki 30 metų ir tol, kol nesi susituokęs. Pažadą esu davusi jau 3 mėnesius.

– Sakei, kad kaip tik tą dieną, kai teikė atestatus, savanoriavai Pakutuvėnuose. Koks tai buvo renginys ir ką ten veikėte?

– Ten vyko šeimos katalikiška stovykla. Organizavo broliai pranciškonai ir Kretingos pranciškoniškoji jaunimo taryba. Vyko lektorių paskaitos, šeimos turėjo įvairių užsiėmimų, o mes, savanoriai, atlikome pagalbinius darbus. Vieni dirbo virtuvėje, 4 savanoriai prižiūrėjome dvidešimt 6–10 metų vaikų. Per dieną su pertraukomis turėdavome jiems skirti apie 6 valandas.

Būnant stovykloje buvo galimybių atvykti į atestatų įteikimo iškilmes, tačiau pagalvojau, kad stovykloje man įdomiau. Ne pasididžiavime, kad pasiekei daugiau nei kiti, ne garbėje yra esmė. Žinoma, tai malonu, kad esi įvertintas ir už tai dėkoju premijos steigėjams.

– Kaip į tavo savanorystę, veiklą brolijoje žiūri draugai?

– Teigiamai. Jiems dažnai papasakoju, ir vieni tiesiog pasiklauso neutraliai, o kitiems iš tiesų įdomu.

– Kokia tavo nuomonė apie tai, kad šiuolaikinis jaunimas yra labiau pasaulietinis ir savęs nebesieja su tikėjimu?

– Kol neįsijungiau į šią veiklą, man taip pat atrodė, kad labai daug žmonių atmeta tikėjimą. Bet prisijungusi prie pranciškonų pamačiau, kad yra daug jaunuolių, kurie dalyvauja katalikiškoje veikloje. Yra ateitininkai, yra skautai, yra pavienių asmenų. Aišku, yra dar ieškančių, neapsisprendžiančių. Tačiau iš jaunų žmonių dar nesu sulaukusi jokio priešiškumo, o štai iš vyresnių esu. Mano ir mano draugų pranciškonų patirtis byloja, kad vyresni žmonės nesupranta, kokia tai brolija, klausia: „Ar tai vienuolynas? Kaip tu baigsi mokslus? Kaip tu gyvensi?“ Labai įtartinai į tai žiūri ir kai kurie mano, kad tai sekta.

– Kokie Tavo ateities planai?

– Mano norai žemiški. Žinau, kad įstojau į medicinos specialybę Vilniaus universitete. Seniai apie tai galvojau ir norėjau rinktis mediciną.

– Nebuvo minčių studijuoti užsienyje?

– Anksčiau svajodavau apie tai, bet dabar net nėra minčių. Manau, visur yra tas pats, o Lietuvoje jaučiuosi geriausiai. Čia mano artimieji ir draugai, tad vardan ko man ten važiuoti? Tik dėl pinigų? Neapsimoka, kas man brangiausia, į juos iškeisti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių