Vietoj medaus mėnesio – žoliapjūtės savaitė
Nepaisant krizės pienininkystėje, nemažo pieno ūkio savininkų Genutės ir Manfredo Skroblių šeimoje – laimės akimirkų pynė. Sūnus Algirdas neseniai parvedė žmoną ir ką tik gavo universiteto baigimo diplomą. Šią vasarą gyvenimo pusiaukelę pasiekęs Manfredas švęs 50-mečio sukaktį. Ir tai nustelbia visus rūpesčius dėl pastaraisiais metais dvigubai sumažėjusių pajamų už pieną, kritusias mėsos kainas. Šioje šeimoje visi spinduliuoja gera nuotaika. Ir šeimos pagausėjimo laukimu.
Nuotaka – iš to paties kaimo
„Ne viskas prastai, – šypsojosi vienas iš pirmųjų rajone ūkininkauti pradėjęs M. Skroblys, modernaus pieno ūkio Peskojų kaime šeimininkas. – Vaikai užaugo, sūnus vedė, sulauksim anūkų.“
Nuo trejų metų Algirdas vietoj žaidimų su mašinėlėmis sukinėjosi apie tėtį gyvulių tvarte. Stūmė vaikišką vežimaitį su mėšlu – kiek vaikiškos rankelės galėjo, stengėsi padėti. Patraukimas dirbti su gyvuliais neatslūgo ir paauglystėje: vaikinas augino triušius, o vėliau tapo didžiausiu tėvų pagalbininku pienininkystės ūkyje. Baigdamas vidurinę, Algirdas įregistravo jaunojo ūkininko ūkį. Jis vienintelis iš klasės pasirinko žemdirbio profesiją. Dabar jo mėsinių galvijų ūkyje – apie 100 galvijų.
M. Skroblys, respublikiniame konkurse nominuotas kaip ūkininkas iš pašaukimo, ne juokais susirūpino: ar sūnus ras žmoną? Ar šiuolaikinė panelė ryšis tekėti už ūkininko ir sukiotis prie gyvulių? Nuogąstavimus kurstė ir kolegos. „Bet mus aplenkė ši problema“, – džiugiai ištarė Manfredas, ūkininkas iš pašaukimo.
Birželio pradžioje 25-erių metų Algirdas vedė devyniolik-metę Ramunę, užaugusią tame pačiame Peskojų kaime. „Pamačiau ją prieš 6 metus“, – šypsodamasis prasitarė mažakalbis Algirdas.
Genutė Skroblienė pasakojo, kad už 22-ejų metų Manfredo ištekėjo būdama aštuoniolikos. Abu kilę iš to paties kaimo, bet Kretingos rajono. „Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi“, – atitarė humoro nestokojantis vyras.
Manfredas prisipažino esąs „senamadiškas“ – norėjo, kad sūnus gyventų santuokoje, o „ne susidėjęs“. Jis įsitikinęs, kad vaikas turi augti šeimoje, turi būti tėvų atsakomybė.
Vestuvių išvakarėse – šienainio tranšėjoje
Taigi pirmąjį birželio šeštadienį Algirdas su Ramune įregistravo savo santuoką. „Jokių pompastiškų piršlybų nebuvo“, – purtė galvas jaunavedžiai. O medaus mėnuo?
M. Skroblys skubėjo dėstyti, jog tą savaitę abu su sūnumi plušėjo laukuose – ruošė šienainį. „Vestuvių išvakarėse iki išnaktų prakaitavome šienainio tranšėjoje – pirmąją žolę sutvarkėme“, – linksmai pasakojo Manfredas.
Šeštadienio rytą Algirdui reikėjo pašerti, pagirdyti savo gyvulius, kad visą dieną būtų sotūs ir neištroškę. Savo grožiu galėjo rūpintis jaunamartė.
Po vidurdienio Klaipėdos miesto Civilinės metrikacijos skyriuje Algirdas ir Ramunė įregistravo savo santuoką. Vyko fotosesija, o vakare – šeimos vakarienė Kretingalėje, kavinėje „Kukudra“.
Sekmadienį jaunavedys buvo atleistas nuo ūkio darbų. Tačiau pirmadienį su tėvu išskubėjo į talką kaimynystėje gyvenančiam ūkininkui ruošti pašarą. Kelias dienas padirbėjęs, Algirdas išvyko į Lietuvos sveikatos mokslų Veterinarijos akademiją ginti diplominį darbą. „Ir bažnyčia, ir pokylis – ateityje. Iškilmės – vėliau“, – šypsojosi jaunavedžiai.
Jaunavedys nežada atsisakyti ūkio
Algirdas su žmona įsikūrė savo tėvų namuose. Į klausimą, ar sunku būti ūkininko žmona, Ramunė atsakė: „Sunku. Vyras tik pavalgyti namo pareina.“ „Laiko trūksta“, – atitarė vyras. Nuo vaikystės prie gyvulių kartu su ūkiu užaugęs Algirdas kitokio gyvenimo būdo neįsivaizduoja. Juk baigė gyvulininkystės technologijų studijas. Birželio pabaigoje žmona ir tėvai atlydėjo į diplomų įteikimo iškilmes. Beje, Ramunė – Klaipėdos universiteto studentė. Ji pasirinkusi kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijas.
M. Skroblys patenkintas, kad visą gyvenimą kūręs modernų pieno ūkį, turi kam perduoti. Pastaraisiais metais smukus pieno supirkimo kainoms, pajamos už jį sumažėjo dvigubai, mėsinių galvijų kaina krito 20–30 proc. „Verslo šaką galima keisti, bet melžiamų karvių metus tikrai neatsisakysime, nes jau pradėjo veikti kooperatyvo „Pienas LT“ gamykla“, – kalbėjo M. Skrob-lys. Jis juokais pridūrė, kad ūkininkui visada užtenka darbo ir maisto, tik laiko trūksta. Ir visgi linksmai palinkėjo: „Tegul visi gyvena taip, kaip mes.“
Virginija LAPIENĖ
