„Visi kartu kūrenam tautos tradicijų ugnelę“, – sako Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė

Vos pravėrus Dovilų etninės kultūros centro duris užplūsta jausmas lyg būtum sugrįžęs namo: jaukios atviros erdvės, daugybė mielų senosios buities daiktų, šiaudiniais žaisliukais papuošta Kalėdų eglutė, su meile padengtas stalas… „Jaučiamės kaip namuose“, – šypsojosi Dovilų etninės kultūros centro darbuotojai, baigiantis metams susibūrę pasidalinti mintimis apie nuveiktus ir laukiančius darbus.

Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė (trečia iš kairės) savo kolektyvui linki šviesos ir darnos.

Renovacijos pliusai

Vienintelis rajone Dovilų etninės kultūros centras kitąmet švęs 15 metų sukaktį. Pastatas, kuriame kultūrinė veikla prasidėjo dar tarpukariu, iki renovacijos, kuri baigta pernai, buvo kritinės būklės. Kartą vaidinant net įlūžo grindys… Tačiau net tokios sąlygos veikliems, iniciatyviems, kūrybiškiems kultūros darbuotojams nesutrukdė kaupti vertingą istorinę bei kraštotyrinę medžiagą apie senuosius doviliškius ir jų papročius, gaivinti senąsias ir puoselėti gyvąsias etninės kultūros tradicijas, rengti įsimintinus renginius. Kultūros ministerija, 2013 m. įvertinusi šalies kultūros centrų pastarųjų penkerių metų veiklą, Dovilų etninės kultūros centrui pirmoje kategorijoje skyrė geriausio metų kultūros centro vardą.

„Dovilų etninės kultūros centre yra 9 etatai, iš jų 6,5 etato kultūros ir meno darbuotojų. Dirba keturi etnologai: Helmutas Lotužis, Jolita Vozgirdienė, Jonas Tilvikas ir Dalia Lengvinaitė, kurie yra pasiskirstę veiklos sritis. Teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė buria vaikus, vaidinančius lėlių teatre. Choreografė Eglė Treščenkinienė apie 50 vaikų moko šokių, – pasakojo centro direktorė Lilija Kerpienė. – Meno skyriaus vadovo, renginių organizatoriaus Donato Bielkausko veikla susijusi su muzika, fotografija. Renginius organizuoja ir Marina Žebelienė.“ Ūkvedžiu dirbantis Saulius Vainauskas – ir dekoracijų meistras, o kai prireikia, abu su žmona Jurgita, kuri rūpinasi patalpų švara, tampa pagalbininkais etnokultūros darbuotojams, vedantiems edukacijas.

„Mūsų darbe svarbiausia yra žmogus. Nuo pirmo pasakyto žodžio vienas kitam turi jaustis, kad esame kultūros darbuotojai. Mes puikiai bendradarbiaujame su Mažosios Lietuvos istorijos, Gargždų krašto muziejais, su švietimo ir kultūros įstaigomis, Dovilų seniūnija ir vietos bendruomenėmis, Klaipėdos universitetu, visada vieni kitiems gelbstime, bet kurio doviliškio paprašę sulaukiame pagalbos. Labai svarbu rasti bendrystę“, – įsitikinusi Dovilų etninės kultūros centro direktorė L. Kerpienė.

„Žmonės dažnai klausia, kur mūsų kabinetai, o jų nėra – visos erdvės atviros. Manau, kad tai pasiteisina“, – apie pokyčius po renovacijos, kurie lemia ir nuotaiką, ir darbo sėkmę, sakė etnologas J. Tilvikas. Džiaugdamiesi jaukia aplinka, Etninės kultūros centro darbuotojai svajoja ateityje į renginius pakviesti tarp senųjų liepų į savo kiemelį, kuriame galėtų atsirasti Mažajai Lietuvai būdingų ženklų. Dabar dažnai šios kultūros įstaigos renginiai vyksta šalia Dovilų bažnyčios ir seniūnijos. Pasak etnologės J. Vozgirdienės, keliaujant į kitas erdves, sudėtingesni tampa ir meniniai sprendimai, be to, kultūra turi derėti su aplinka.

Tikslas – išliekamoji vertė

„Pastebime, kad naudojant europines lėšas miesteliai tvarkomi vienodai, jie praranda savitumą. Norime, kad Dovilai išsiskirtų iš kitų. Bandysime tai padaryti per kraštovaizdį. Mums talkins Klaipėdos universiteto mokslininkai, landšafto specialistai, bandysime parengti projektą, kaip galėtų atrodyti Dovilų erdvės“, – dėstė J. Tilvikas. Tikėtina, kad ateityje Dovilai taps ir turistinės traukos cent­ru – čia turėtų atsirasti išliekamosios vertės objektų, būdingų šiam kraštui.

Dovilų etninės kultūros centras dalyvauja tarptautiniame projekte „Migruojančios kultūros“. Su Klaipėdos kraštu pažindinantis 100 kilometrų maršrutas driekiasi ir per Dovilus. „Siekiame, kad į Dovilus atvyktų ne tik tie, kurie su jais susiję, Lietuvos turistai, bet ir užsieniečiai. Pirmieji žingsniai jau yra. Pas Helmutą sodyboje lankėsi keliautojų iš Didžiosios Britanijos ir Lenkijos“, – džiaugėsi J. Tilvikas, H. Lotužį vadindamas raktu, galinčiu „atrakinti“ šio krašto žmones, kurių pasakojimai leidžia priartėti prie jų matyto vaizdo, kas yra ta Mažoji Lietuva.

Šiuo metu į išnykusių vietovardžių įamžinimą susitelkęs H. Lotužis neseniai sužinojo, kad netoli Gargždų, kur nuo Dovilų pusės žvelgiant prasideda Kulių dvarelio sodai, buvęs Lentynų kaimas. Dar du neseniai jo užfiksuoti vietovardžiai – Maušeliai ir Rubuliai. Pastarasis kaimas buvęs prijungtas prie Grambaviškių. „Atrodo, daug žinojau, bet dar vis kažką atrandu“, – šypsojosi lietuvininkų palikuonis, prižiūrintis senąsias Kisinių kapinaites ir kasmet rengiantis jų šventę. Helmutas neslepia, kad malonu, jog atsiranda vaikų ir mokytojų, kurie domisi išnykusiais kaimais ir nori apie juos sužinoti.

Etnologų dėka ištyrinėta ir 12 Dovilų seniūnijoje esančių senųjų kapinaičių (XIX a.–XX a. vid.), aprašyti jų lokaliniai savitumai.

„Esame kaip šeima, gyvename draugiškai, vienas kitam padėdami. Kai baigėsi renovacija, visi darbuotojai tvarkėmės kartu. Direktorė su visais dalyvauja ir talkose. Iš pagarbos jai žinome, ką privalome padaryti ir darome. Lilija mus veikia ne griežtumu, o gerumu“, – gerų žodžių negailėjo ūkvedys S. Vainauskas. Jam pritarė žmona Jurgita: „Malonus darbas, nes malonus kolektyvas. “

Ekspedicijose surinkta unikalios autentiškos medžiagos ir apie bitininkystę Klaipėdos krašte. Siekiant išsaugoti bitininkavimo šiaudiniuose aviliuose tradicijas, 2007 metais prie Dovilų etninės kultūros centro užveistas bitynas, kurį rūpestingai prižiūri J. Tilvikas.

Užsiėmimai vaikams

Dovilų etninės kultūros centre vyksta įvairios edukacijos. Į 60 vaikų iš Gargždų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ edukaciją buvo įtraukti visi darbuotojai. „Pasidalijome grupelėmis vaikus ir ėmėmės molio lipdinių. Visi prakaitą braukėme, – bendrą darbą smagiai prisiminė L. Kerpienė. – Vaikams ypač įdomu, kai užsiėmimus veda vyrai.“ Tą dieną vaikai ir liaudies šokius šoko, ir žaidimus žaidė, ir, žinoma, molinius paukščiukus lipdė.

Etnologės D. Lengvinaitės svajonė išsipildė šiemet – ji seniai troško eglutę papuošti vien šiaudiniais žaisliukais. Mezganti riešines, vedanti įvairias edukacijas doviliškė labiausiai žavisi šiaudinių sodų vėrimu. „Man tik parodė jų pradžią. Pirmieji buvo kreivi, šleivi. O dabar noriu išmokyti ir kitus. Galėčiau naktį nemiegoti ir verti, nes tai užburiantis dalykas“, – prisipažino Dalia, trečiadienio vakarą šio tradicinio meno mokiusi ir vaikus, ir suaugusiuosius. Lopšelyje-darželyje „Kregždutė“ pedagoge dirbanti moteris sako, kad Etninės kultūros centre gali visapusiškai save realizuoti.

Vaikų balsus išgirsti šioje kultūros įstaigoje galima vos ne kasdieną. J. Tilvikas, gaivinantis „Šėpos“ teatrą, kuriame vaidina Dovilų vaikai, tikisi, jog dar spės parodyti tik nuo advento pradžios iki Trijų Karalių rodomą vaidinimą. „Mūsų „Šėpos“ ypatingumas – trys erdvės: dieviškoji, žmonių ir požemio. Vaikas aiškiai mato, kad vieni įvykiai gali vykti tik vienoje iš jų. Tradicinėje kultūroje gana aiškios ribos tarp to, kas yra gera, ir to, kas bloga, todėl ir reikia palaikyti etninę kultūrą. Šiuolaikiniame pasaulyje tos ribos gerokai apsitrynusios“, – įsitikinęs etnologas, žadantis atgaivinti ir sakmių spektaklį apie pasaulio sukūrimą.

Visų norinčiųjų išmokti groti folkloriniais instrumentais, dainuoti, šokti kūrybinio folkloro būrelyje laukia D. Bielkauskas. Jis vaikus supažindina su tradicijomis, pasakojamąja tautosaka, rengia išvykas į gamtą, muziejus, parodas. Kviečia Donatas ir tuos, kurie mėgsta fotografuoti ir filmuoti.

„Dėkingi Savivaldybės darbuotojams, kurie buvo tiesiogiai susiję su Dovilų etninės kultūros centro renovacijos įgyvendinimu. Renovacija nebuvo lengva, bet pavyko rasti kompromisinius sprendimus. Viskas padaryta iki galo, tad džiaugiamės geru rezultatu“, – sakė D. Bielkauskas.

Teatro režisierė G. Radvilavičiūtė I–IV klasių mokinius užbūrė lėlių teatru. „Būna, kad ateina ir šiek tiek vyresni. Kartu įvairiomis technikomis kuriame lėles. Vaikams viskas įdomu, o man smagu matyti, kaip jie atsiskleidžia. Ateina nedrąsūs, o paskui pradeda vaidinti. Respublikiniame lėlių teatrų konkurse „Molinuko teatras“ esame buvę laureatai.“ Kitais metais žiūrovai išvys lėlių spektaklį pagal knygelę „Šuldu buldu“.

O choreografės E. Treščenkinienės šokėjai, kurie mokosi stilizuotų folklorinių šokių, neseniai dalyvavo tarptautiniame konkurse „Merry Christmas“ Rygoje ir pelnė III vietą.

Veiklos vaikams Doviluose nepritrūks ir vasarą. Pirmą kartą Etninės kultūros centras ketina organizuoti vaikų dienos stovyklą.

Idėjos supasi ant debesio

Nėra renginio, kuris apsieitų be folkloro ansamblio „Lažupis“, todėl centro darbuotojai juokauja, kad „Lažupio“ dalyviai atrodo kaip etatiniai darbuotojai. Folkloro mėgėjai pamena ansamblio programas „Rugio kelias“, „Lino kelias“, „Savas kampelis daug vertas“, „Sudagojom Dievo dovanas“, folkloro spektaklius „Žemaitiškos vestuvės“, „Pamario žemaičių krikštynos“, Etninės kultūros centro direktorė L. Kerpienė su ansambliu jau rengia naują programą „Pažadinta atmintis“, kurią pamatysime kitąmet. Įvairiuose renginiuose, šventėse, festivaliuose ir Dainų šventėse, susitikimuose su lietuviais Karaliaučiaus krašte, Latvijoje dalyvaujantis „Lažupis“ jungia per 20 narių.

Renginių scenarijus rašanti J. Vozgirdienė pastebi, kad jų auditorija ta pati, todėl nuolat privalo stengtis, kad nebūtų pasikartojimų, vis ieškoti naujų sprendimų. „Idėjos supasi ant debesio, – juokauja Jolita. – Mintys ateina arba neateina.“

Dalyvavusieji Dovilų etninės kultūros centro organizuotose kalendorinėse, valstybinėse šventėse, kasmetinėje tradicinėje Dovilų miestelio šventėje bei folkloro festivalyje „Žemė, kurioje gyvenu“ ir kt. ne kartą įsitikino doviliškių savitumu, idėjų originalumu ir sugebėjimu pasiekti jautriausias sielos nytis.

Etnologė J. Vozgirdienė pastaraisiais metais yra kviečiama konsultuoti ir vertinti Klaipėdos krašto ir regiono folkloro kolektyvų, dalyvavo respublikinių konkursų „Visa mokykla šoka“ filmuotos medžiagos peržiūrose, respublikinio vaikų ir jaunimo konkurso „Tramtatulis“ regioninio rato komisijų darbe, rengė rekomendacijas, seminaruose skaito pranešimus pedagogams repertuaro rengimo ir perteikimo temomis.

„Etninės kultūros globos taryboje prie Seimo nuo 2007 metų atstovaujame Mažajai Lietuvai. Visi darbuotojai dalyvauja seminaruose, konferencijose, mokosi, domisi ir visi kartu kūrename tautos tradicijų ugnelę, – šypsojosi centro direktorė L. Kerpienė. – Kitais metais vasario pradžioje minėsime Dovilų etninės kultūros centro 15 metų sukaktį. Ta proga rengsime konferenciją. Manome, kad bus gražūs metai.“

Laima ŠVEISTRYTĖ

Dovilų etninės kultūros centro nuotr.