Žadintuvas

Humoreska

Buvo gruodžio pabaiga, tamsu tiek ryte, tiek vakare. Grįžo vyras iš darbo labai pavargęs. Pavalgęs ir vos sulaukęs penktos valandos vakaro, nusprendė eiti gulti ir kaip reikiant išsimiegoti, kad rytojaus dieną būtų žvalus. Prieš uždarydamas miegamojo duris, paprašė žmonos, kad ši prisuktų žadintuvą.
– Kelintą tau į darbą? – pasiteiravo ši.
– Septintą.
– Valandos užteks, kad spėtum atsiprausti ir pavalgyti, – žmona paėmė svetainėje ant spintelės stovėjusį žadintuvą ir nustatė šeštai valandai ryto. Žadintuvas toks sutvėrimas, kuriam nusispjauti, kada rytas, o kada vakaras, tad kiek čia trukus, pradėjo čirkšti. Žmona atlėkė žadinti vyro, tas pagalvojęs, kad nieko neatsitiks, jei valandėlę pavėluos, tik suurzgė, kad perstatytų ant septynių. Perstatyti tai perstatyti, nesunku gi. Kai po valandos pažadintas jis vėl liepė pasukti rodyklę, žmonai trūko kantrybė:
– Tvarkykis pats, aš tau ne koks Bermudų trikampis – nelakstysiu tarp miegamojo, televizoriaus ir žadintuvo.
Vyras nesiginčijo, supratęs, kad darbo diena jau ir taip sugadinta, nusliūkino į tualetą, o grįždamas užsuko žadintuvą aštuntai – miegoti tai miegoti.
Žmona, išvarginta to besaikio lakstymo, užsnūdo. Žadintuvas ant spintelės pažadino tik ją.
– O, velnias, pramiegojau, – pašoko ji nuo sofos pykdama ant vyro, kad tas išeidamas iš namų jos nepažadino.
Darbų kaip ant tyčių, tik spėk suktis. Aštuntą užsirašiusi pas kirpėją, devintą ateina santechnikas. Vienai per dvi vietas nė pro kur, tad paskambino netoliese gyvenančiai mamai, o šiai pasirodžius, nieko neaiškino, tik paprašė, kad ši pabudėtų, kol atvyks santechnikas, ir jį pasitiktų. Mamą nustebino naktinis santechnikas, bet nespėjus jai nė burnos praverti, duktė išlėkė. Ir taip trinktelėjo durimis, kad jos vyras pabudo. Tas ilgai krapštėsi akis, pamatęs uošvienę:
– Ką čia veiki?
– Laukiu santechniko, dukra prašė jį pasitikti.
– O kas prakiuro?
– Nežinau.
– Kiek dabar valandų?
– Truputį po aštuntos vakaro.
– Ar jai protas pasimaišė, kviesti santechniką nakčiai? – susierzino žentas.
– Turbūt, – pritarė uošvienė, – jis visada ateidavo dieną, kai tu darbe būdavai, o čia?
Vyrui akys atsivėrė, supratęs žmonos išduotas liepė uošvienei paskambinti dukrai ir kalbėtis įjungus garsiakalbį.
– Dukrele, tavo vyrelis stovi šalia ir klausia, kas gi prakiuro, kad nakčiai santechniką išsikvietei?
Dukra jau buvo supratusi, jog vakarą supainiojo su rytu, ir lipo laiptais atgalios. Išsigandusi puolė teisintis, kad įvyko klaida ir ji tuoj viską paaiškins, tik paprašė mamos:
– Pasakyk jam, kad aš jį labai myliu. Ar supratai?
– Suprantu, kad myli, – tarė mama, – tik patikslink, kurį: ar tą, kur praeitą savaitę lankėsi, ar tą, kur vakar pasirodė.

Algimantas VAŠKYS