Žiauriai pasikeitę
Prabėgo šiurpulinga savaitė, kai žiaurių paauglių trijulė netoli mūsų numylėtos Minijos suspardė niekuo nekaltą žmogų. Fotografo Stasio Šeštausko, „Bangos“ buvusio bendradarbio, itin skaudi mirtis yra ne tik jo paties ir jo šeimos tragedija.
Tie vaikėzai suspardė ir mūsų, gargždiškių, mažo miestelio saugumo jausmą, įsitikinimą, kad esame miestelėnai, mūru stojantys vieni už kitus, globojantys vieni kitus, neleidžiantys skriausti vieni kitų. Juk taip dabar paplitęs šūkis ant marškinėlių krūtinės „Aš myliu Gargždus“ atrodė tarsi skydas, mūsų pačių vizitinė kortelė. Deja. Ir šviesaus atminimo Vytauto Rimavičiaus surimuotos eilės „Gražūs Gargždai, ramūs Gargždai“ dabar sukelia tik atodūsį ir malonius prisiminimus.
Stasio Šeštausko atsidavimas miestui ir miestiečiams, kuriuos jis yra fotografavęs šimtus kartų, neapsaugojo nuo naujųjų technologijų auklėjamos kartos, kuri pati, be patyrusių ir moralių suaugusiųjų dar nesugeba apdoroti, teisingai įvertinti informacijos srautų, atsiriboti nuo ganėtinai lengvai prieinamų materialių malonumų. Taip dalis jų zombėja ir jiems jau nusispjauti, iš kur jie yra patys ir iš kur esame mes. Ir kad būtų tik nusispjauti! Kaip grubiai tai skambėtų, bet kai kurie, apspangę nuo alkoholio ar net narkotikų, agresijos priepuoliui užėjus nė nemirktelėję gali ir papjauti. Uždaužyti tai jau tikrai.
Suprantu, kaip erzina jaunimą frazė „o mūsų laikais…“ Bet ką jau padarysi – tenka ją vėl pakartoti. Mūsų laikais gargždiškis gargždiškio neužkliūdavo, jaunimas tarpusavyje nosis gal ir susigurindavo, bet šiukštu buvo pakelti ranką prieš vyresnį žmogų. Gargždiškis gargždiškį pažindavo, žmonės tarpusavyje labindavosi ir tokių elgesio taisyklių mokė savo vaikus. Mes didžiavomės savo gražiai tvarkomu miesteliu, savo mokyklomis, savo gatvių komandomis. Dar nebuvo žlugęs gėdos jausmas. Pirmiausia tai buvo mūsų tėvų nuopelnas, kurie anais laikais nemažiau dirbo nei dabartinė karta, nuolat dejuojanti neturinti laiko savo vaikams, nes esą turinti uždirbti duonos kąsnį. Bet mūsų tėvų karta rečiau gulinėdavo su alaus bokalais prie televizoriaus, nelindėdavo socialiniuose tinkluose dalydamiesi paskutinio baliaus ar kelionės nuotraukomis. Jie tiesiog augo kartu su mumis, o ne su technologijomis. Žinoma, buvo visko ir tada – turėjo rajone darbo ir tuometė nenuilstanti nepilnamečių reikalų inspektorė Birutė Petrauskienė. Betgi tokio žiaurumo, abejingumo žmogiškumui tendencijų tikrai nebuvo.
Esame pasikeitę. Žiauriai pasikeitę. Paprastai dabartinė tėvų karta, prisidengdama savo laiko ir energijos taupymu, linkusi rinktis lengvesnius kelius, negalvodama apie tai, ką jie pasėja, kokias elgesio normas įdiegia vaikui. Šis yra imlus ir kitąkart užtenka pateisinti vieną agresyvų poelgį, kad paskui užsifiksuotų toks jam priimtinas elgesio modelis. Vėliau, kai vaikas panašiai elgiasi su artimaisiais arba išėjęs į gatvę, imamės už galvos: „Jėzau, kaip tai galėjo įvykti?“
Taigi šalyje kraupstame dėl žiaurėjančio jaunimo. Maždaug kas dešimtas paauglių nusikaltimas priskiriamas sunkiam arba net labai sunkiam: nužudymas, išžaginimas, plėšimas. Statistikoje skelbiama, kad dėl įvairių nusikalstamų veikų į policijos ikiteisminio tyrimo pareigūnų rankas kasmet patenka apie 3000 nepilnamečių. Daugiau kaip 500 iš jų būna nusikaltę (net ir nužudę), bet negali būti teisiami dėl per jauno amžiaus (iki 14 metų) – gali būti tik pabarami. Tokių vaikų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Kaip žinome, toje žiaurių paauglių trijulėje taip pat yra ir trylikametis, kuriam didžiausia galima bausmė – socializacijos mokykla. Prisiminkime dar ne taip seną įvykį, kai ant Gargždų karjero ledo buvo nužudyta pradinukė. Nepilnametis žudikas išsisuko nuo realios bausmės ir dėl psichinės būklės, ir dėl amžiaus. Toji nebaudžiamumo atmosfera, kurią įgalina net dabartiniai šalies įstatymai, tiesiog atriša rankas paaugliams ir praktiškai neužtraukia griežtos atsakomybės tėvams. Nuo viešumo, visuotinio pasmerkimo nepilnamečiai itin budriai saugomi įstatymų. Kad taip būtų saugomos aukos… Kad kas nors pasikeistų, galbūt reikia, kad kokia skaudis netektis tektų kokiam didžiam valdžios vyrui?
„Tokius tik sušaudyti“, – tai dar ne pati drastiškiausia nuomonė apie žiaurius nepilnamečius sklando tarp gargždiškių „Facebook’e“. Bet iš tiesų mes, suaugusieji, dabartinė tėvų karta, turėtume pagaliau prisiimti atsakomybę, garbinti ne tik demokratinėje visuomenėje įgytas teises. Ir ypač, kaip akies vyzdį, saugokime ir puoselėkime talentingąją, gerąją, iniciatyviąją jaunimo dalį. Na, pavyzdžiui, kaip tokius jaunus gargždiškius, kurie dalijasi savo karjeros pasiekimais ir kurie vakar su švietėjiška misija lankėsi „Vaivorykštės“ gimnazijoje.
Pagarba mūsų policijos pareigūnams – itin operatyviai išsiaiškinusiems žiauraus nusikaltimo dalyvius. Deja, kalbama, kad tie paaugliai ne itin atgailauja. Savo atžalų žiaurumo proveržiu jų tėvai tik stebisi. „Mea Culpa“ (lot. mano kaltė) – šis moralinis imperatyvas, rodos, nespaudžia nei jų sąžinės, nei širdies.
