Žinių sraute – net geros
Pastaruoju metu iš televizijos ekranų ar kitų žiniasklaidos priemonių liejasi ne tik kraupių vaizdų lavinos iš Afganistano ar stichijos nuniokoto Niujorko, ne tik pabėgėlių raudos dėl sunkaus gyvenimo šaltoje Lietuvoje. Šiomis dienomis žinių srautas atmieštas ir viltingomis prognozėmis apie kilsiančią minimalią algą, ženkliai didėsiančias pensijas, apie suvaldytą migrantų krizę, į klases grįžtančius pedagogus ir mokinius.
Štai ir Klaipėdos rajono savivaldybė taip pat įsilieja į optimistinių žinių srautą: šią savaitę Gargžduose, Pušų gatvėje, atidaryta dar viena vaikų žaidimų aikštelė, o pastaruoju metu naujų ar renovuotų jau yra 14-a; pradėti Gargždų autobusų stoties statybos parengiamieji darbai; Priekulėje vykusiame ugniagesių-gelbėtojų suvažiavime kitų savivaldybių ugniagesiai negailėjo gerų žodžių Klaipėdos rajonui; Sendvaryje pagausėjo apšviestų gatvių: jomis džiaugiasi trys kaimai, trys gatvės, šviestuvai apšviečia tris kilometrus.
Pastebima tendencija, kad geros žinios visuomenėje priimamos atsargiai, nepatikliai, o kartais net priešiškai: tas gatves apšvietėte, o kodėl mūsų dar neapšviesta, kelią aname kaime nugreideriavote, o pas mus vien duobės, šaligatvį naują nutiesėte, o mes jau keturiasdešimt metų nuklaipytais vaikštome. Žmonės turi teisę priekaištauti, klausti, gėdinti valdžią už nepadarytus darbus, neįgyvendintus nerealistinius pažadus, kitaip išrinktieji užsnūs ant laurų. Betgi ir pasidžiaugti derėtų išmokti: gražus gi tas lietuviškas žodis ačiū, pasakytas vienų kitiems, smagu, kad kas nors įkelia į socialinį tinklą nuotrauką su kokiu nors sutvarkytu rajono kampeliu, kai kas nors pasidžiaugia bendruomenine iniciatyva ar švente.
Tūžmasties, pykčio, pavydo apraiškų kiekvieno mūsų aplinkoje – nors vežimu vežk. Draugų būreliuose, viešuose susiėjimuose suokiame apie gėrį, vaizduojame pasiilgę grožio, o apsisukę liejame tūžmastį feisbuke tarsi patys būtume ne žmonės, o persikūnytume į kanalizacijos vamzdį.
Šiame dejuoklių, kad viskas yra labai blogai, fone prasprūdo įdomi žinia apie tai, kad žmonės Lietuvoje iki šiol tebekeičia litus į eurus. Lietuvos bankas komentuoja, kad dažniausiai dabar žmonės atneša keisti litus po to, kai, tvarkydami paveldėtą ar įsigytą turtą, randa paslėptų tarp rūbų, knygose, po grindimis, netgi užkastų kieme. Taip pat pasitaiko atvejų, kai vyresnio amžiaus žmonės, kurie linkę santaupas kaupti grynaisiais, dabar randa pamirštus kadaise paslėptus litus. Per 2021 m. pirmą pusmetį Lietuvos banko kasose atlikta apie 2 tūkst. litų keitimo operacijų (apie 17 operacijų per dieną), kurių metu pakeista apie 3 mln. litų (860 tūkst. Eur). Per 2020 m. į eurus pakeista 7,6 mln. Lt (2,2 mln. Eur), per 2019 m. – 10,7 mln. Lt (3,1 mln. Eur).
Ach, esame tikri „skrudžai makdakai“. Niekas iš lietuvio būdo neišmuš įpročio pasidėti juodai dienai, paskui to pasidėjimo pačiam net neišnaudoti, gyventi nuolat skundžiantis dėl vargo, iškeliauti amžinybėn, palikus „varguoliškas“ santaupas palikuonims.
Kas nežino, kai dešimtmečiais tarpusavyje varžosi Vilnius ir Kaunas? Dabar negali nesišypsoti išgirdęs žinias, kaip iš keblios situacijos raitosi šių miestų savivaldybės, stengdamosi išvengti kraštutinių mitinguotojų: vieni maršistų, kiti „vaivorykštinių“. Viena savivaldybė uždraudė, kita savo sprendimą bandė juokais nuleisti. Esą teismai išspręs. Oi, kai džinas susipriešinusioje visuomenėje jau paleistas iš butelio, lauk staigmenų, nelengva jį atgal sukišti net su teismų sprendimais.
Nemaloniausia ateinančios savaitės žinia – apie pratybas „Zapad 2021“, kurios vyks rugsėjo 10–16 dienomis. Lenkijos spaudoje perspėjama ir apie tai, kad galimos įvairios provokacijos prie Lenkijos bei Baltarusijos pasienio, pasekmių tokiu atveju neišvengtų ir Lietuva. Tačiau, kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim, o juk ir vilkas ne toks baisus kaip piešiamas.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
