Žvejai mėgėjai: svarbiausia – ne laimikis, o procesas
Lydekų sezono pradžia Gargždų karjeruose D. Smirnovui buvo sėkminga: pirmoji lydekaitė užkibo po 10–15 min., o per tris valandas – devynios ir vienas ešerys.
Prie Minijos jau daugiau kaip mėnesį vyksta žvejų mėgėjų migracija, mat dabar žiobrių kibimo metas. Meškerės kyšo abiejuose upės krantuose, girdisi žvejų šnekos ir apie politiką, ir apie pandemiją, kuri jiems nemažai nervų pagadino. Juk judėjimo į kitas savivaldybes ribojimų metu žvejams neliko nieko kito – tik rajono vandens telkiniai. Prasidėjus lydekų sezonui žvejai traukia ir prie Gargždų karjerų. O daugelio keliai susikerta žūklės reikmenų parduotuvėje Gargžduose. Keli žvejai sutiko papasakoti apie savo pomėgį ir prisiminė su žvejyba susijusių nuotykių.
Nepagavus – ne bėda
„Pasiklausau, kad vyrai gaudo žiobrius, ir ateinu. Vakarų vėjas tinkamas žvejoti, ryte kimba geriau, bet darbo dieną nėra laiko“, – prisipažino gargždiškis Pranas Jokšas, gamtoje atsipalaiduojantis nuo triukšmingo darbo lentpjūvėje. Plūdinę ir dugninę meškeres Minijoje užmetęs vyriškis sakė, jog prie upės Gargžduose užsuka pailsėti, o šį pavasarį žvejoja tik antrą kartą. Paklaustas apie didžiausią pagautą žuvį, prisiminė karpį, tačiau žvejodamas apie žuvis negalvoja – tiesiog mėgaujasi gamtos teikiama ramybe. „Jei pagaunu leidžiamo dydžio, parsinešu. Jei mažesnė užkimba, pasidžiaugiu ir paleidžiu“, – šypsojosi gargždiškis.
Žvejoti Minijoje Gargžduose pamėgęs klaipėdiškis Arvydas Račkauskas, nors tądien per porą valandų nieko nepagavo, ruošdamasis namo tuščiomis, geros nuotaikos nebuvo praradęs, nes svarbiausia esąs ne laimikis. Vyriškis prisipažino, kad šeimoje jis ne vienas žavisi žvejyba – dukra ir žmona dažnai važiuoja kartu: „Smagu gamtoje, grynas oras. Kartą ar du kartus su šeima rugpjūtį, kai šilčiausia ir uodų mažiausiai, išsiruošiame ilgiau pabūti gamtoje. Tada kepame žuvį, verdame žuvienę.“ Dugnine, plūdine meškerėmis, spiningu žvejojantis vyriškis kartais važiuoja gaudyti karosų, kartais – karpių, o žiemą – stintų. „Kokios kimba, tokias žvejoju“, – sakė klaipėdietis, išbandęs ir Lietuvos, ir užsienio šalių vandenis. Darbo reikalais būdamas Švedijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, laiko rasdavo ir pomėgiui.
Poilsis ir su šeima
Pirmą kartą į Norvegiją, vadinamą žvejų rojumi, gargždiškis Steponas Budginas su draugais vyko 2007 m. Vėliau tapo tradicija kasmet su draugais ar giminaičiais naujų įspūdžių ieškoti žuvimis garsėjančiuose kraštuose. „Pirmą kartą nuvažiavę nežinojome, kur žvejoti. Namelio šeimininkas paaiškino, kad reikia stebėti paukščius, nes ten, kur paukščiai, ten ir mailius. O apačioje ir stambios žuvys. Potvynis ir atoslūgis irgi turi reikšmės“, – pasakojo vyriškis. Ruošiantis tokiai kelionei iš anksto planuojamos atostogos, užsisakoma nakvynė, o nuvykus žvejų laukia ir kateris, visa, kas reikalinga žvejybos atostogoms. 10 dienų kelionė nepigi –
1 000 eurų. Bet kas žvejui brangiau už pinigus? Žinoma, įspūdžiai. Iki šiol S. Budginas prisimena lydeką, kuri užkibo Alandų salyne. Tas vaizdas, kaip žuvis iššoka iš žolės ir griebia masalą, žvejui pasitenkinimą teikia ir dabar.
„Kolega Norvegijoje buvo pagavęs 22 kg jūrų velnią. Tada buvo leidžiama vieną žuvį parsivežti kaip trofėjų. Gaila, kad neparsivežė. Būtų galėjęs padovanoti Jūrų muziejui“, – prisiminė gargždiškis. Paprastai iš tokių žvejybinių kelionių niekas tuščiomis negrįžta – kiek pagal tuo laiku galiojančias taisykles galima parsivežti šaldytos žuvies, tiek ir parsiveža. S. Budginas įsitikino, kad Norvegijoje, kur vanduo švaresnis nei Baltijos jūroje, pagauta menkė žymiai kokybiškesnė. Nors galima pagauti ir 20 kilogramų sveriančių menkių, jis džiaugėsi ir perpus mažesne.
Įvairiuose ir Lietuvos vandens telkiniuose žvejojančiam gargždiškiui viename iš Gargždų tvenkinių yra užkibęs 12,5 kilogramų karpis. Patyręs žvejys prisiminė ir didžiausią žūklės praradimą – kai karpis nuplaukė su meškere: „Neįsivaizduoju, kiek galėjo sverti. Užmečiau dugninę, nusisukau pasiimti antros… Bandžiau gaudyt meškerę, net valtį kitą kartą atsivežiau, deja…“
Poilsį gamtoje mėgsta ir Stepono žmona, ir abu sūnūs. Visi kartu pramogaudavo plaukdami jūriniu plaustu, kol nebuvo baidarių, kai vaikai dar buvo maži, vėliau baidarėmis. Turistiniams žygiams su nakvyne puikiai tiko Minijos upės slėnis, Plateliai ir daug kitų gražių Lietuvos vietų.
Viską, ko reikia gerai žūklei, S. Budginas sakė turįs, tik atnaujinąs, tačiau žvejyba nesanti pigi, kaip ir daugelis malonumų.
Po vagystės – tik spiningu
„Jei noriu pagauti lydeką, pasiimu spiningą, bridkelnes ir važiuoju prie karjerų, jei noriu pailsėti – einu prie Minijos“, – kaip renkasi žvejybos vietą, paaiškino gargždiškis Dmitrijus Smirnovas, balandžio 21 d. pradėjęs lydekų sezoną. Nuo 20 metų Lietuvoje gyvenantis vyriškis žvejyba susidomėjo vaikystėje – tuo jį, brolį ir seserį užkrėtė žvejys ir medžiotojas tėtis. „Medžioti vaikas būdamas juk negalėjau, liko žvejyba. Tiesa, vėliau, dar gyvendamas Rusijoje, norėjau stoti ir į medžiotojų draugiją, bet reikėjo ne tik egzaminus išlaikyti. Vienas iš reikalavimų – atnešti varnos koją (tada varnos buvo naikinamos) ir dešimt kurmių kailiukų, o kaip varną pagaut, jei šaudyti dar negali?“ – juokėsi įdomias detales prisiminęs Dmitrijus.
Pirmosios meškerės, kaip ir daugelio tuo metu, buvo iš lazdyno. Vis dėlto Dmitrijaus tėtis jas buvo patobulinęs. Kadangi į žvejybą prie Okos ar kitur šeima vykdavo autobusu, nes automobilio neturėjo, vežtis ilgus meškerykočius būtų buvę nepatogu, todėl tėtis sukonstravo suduriamas iš kelių dalių meškeres. Tik vėliau nupirko 2–3 dalių bambukinę. Žvejyba užkrėsti vaikus nebuvo sunku, laisvalaikis gamtoje patiko visai šeimai, tačiau norint į žvejybą su nakvyne reikėdavo pirma atlikti darbus, pavyzdžiui, suvarpyti daržui žemę. „Kadangi daugiausia žvejodavome nuo pavasario, žiemos žūklės nepamėgau, bet brolis Rusijoje žvejoja ir žiemą“, – sakė Dmitrijus.
Skirtingais gyvenimo etapais vyriškis džiaugėsi skirtingais laimikiais. „Po 8 klasės egzaminų su tėčiu žvejodamas pagavau 2,5 kg karpį. Kai plaukiau į jūrą, laisvalaikiu jūroje žvejodavome meškerėmis. Draugas buvo davęs ypatingai didelių kabliukų. Bet tuno paprastai neištrauksi – reikėdavo per laivo bortą įtempti kabliu. Pagaudavome ir ryklių“, – linksmai pasakojo Dmitrijus, nors vieną susitikimą su rykliu primena nemenkas randas – koją teko siūti.
Gyvendamas Gargžduose žvejys pamėgo ir karjerus, kuriuose pagautų lydekų nebeskaičiuoja, ir Miniją. „Karjeruose yra vietų, kur pagaunu nors ir mažą lydeką, bet beveik visada. Didžiausia svėrė beveik 5 kg, bet ją sužvejojau Kuršių mariose. Man įdomus pats žvejybos procesas, gamta, juk pamatai ir išgirsti paukščių, o žuvies galima nusipirkti parduotuvėje – net pigiau bus negu žvejoti“, – juokėsi Dmitrijus pripažindamas, kad pomėgiui netaupo. Tik kai iš garažo vagys išnešė guminę valtį, visas plūdines ir dugnines meškeres, naujų nebepirko. Liko tik pats geriausias spiningas, kurį turėjo automobilio bagažinėje. „Man patinka žvejoti vaikštant. Kai nebepavaikščiosiu, išeisiu į pensiją, nusipirksiu plūdinę ir sėdėsiu ant kranto“, – šypsojosi žvejys, karjeruose nuskandinęs mobilųjį telefoną, o į nendres supjaustęs ne vienas bridkelnes. Nors žmona vyrą į žvejybą palydi kartais ir priekaištingu žvilgsniu, bet dėl dovanos jubiliejaus proga galvos nesuko – padovanojo bridkelnes ir batus.
Daugiausia per kelias valandas Dmitrijus yra pagavęs 11 lydekų. Šio lydekų gaudymo sezono pradžia žvejui irgi nepašykštėjo įspūdžių – per 3 valandas – 9 lydekos ir vienas ešerys. Pasidžiaugęs žvejys visas žuvis paleido. Po kelių dienų užkibo 2,7 kg lydeka. O svajonių žuvis lašiša dar nepagauta.
Pomėgis ir darbas
Prieš 26-erius metus pomėgį susiejęs su darbu Petras Norvydas iki šiol patenkintas tokiu deriniu. Buvęs statybininkas, suvirintojas, jūreivis Gargžduose žūklės prekėmis ir pašaru augintiniams prekiaujančioje parduotuvėje dirba su žmona Vida ir dukra Aurelija. „Kad galėtų vyrai ramiai žvejoti, dažnai prisijaukina žmonas, tada visi kartu važiuoja į gamtą. O jei nepavyksta prisijaukinti…“ – šypsojosi P. Norvydas ir papasakojo įsiminusį įvykį. Kartą žvejys Petro parduotuvėje išsirinko meškerę ir žvilgčiodamas į duris skubėjo sumokėti, mat mašinoje liko laukti žmona. Matyt, jos kantrybė išseko, ir parduotuvės durys plačiai atsidarė. Apsižvalgė įėjusi ir paklausė: „Tai iki kelintos ta ligoninė dirba?“ Aistringų žvejų „ligai“ žūklės parduotuvėje skirtas meškerių miškas, gausybė masalų, jaukų, valų, žuvų šėryklų, mailinių, tinklų vėžiams ir kt. „Žvejyba – nepigus malonumas, bet pigesnis už medžioklę. Pradedantis žvejys gali išleisti ir 20 eurų, ir 300 eurų. Pagauni pirmą žuvį ir nebegali sustoti“, – šypsojosi gargždiškis, tėčio išmokytas žvejoti, savo pirmąją žuvį pagavęs būdamas 7-erių ar 8-erių. Pirmasis meškerykotis – iš lazdyno. Valas, ritė, kabliukai tada buvo deficitas, tik švino netrūko. Tačiau ir tokiomis meškerėmis žvejai pagaudavo žuvų. Gerokai vėliau atsirado bambukinės meškerės, kurias jau pakeitė kitokios, kokybiškos, kuriamos vis naujos, o žuvų, žvejo ir verslininko nuomone, yra ir dabar, tik jos išlepintos kvapais, pašarais, jaukais. „Kiekviena žuvis turi savo masalą, savo vietą, o stebuklinga yra tik žvejo kantrybė“, – šmaikštavo Petras, savo klientams negailintis patarimų, jei jų klausia. Gargžduose jis pažįsta kelis šimtus žvejų, o dar kiek atvažiuoja iš Klaipėdos ir aplinkinių rajonų. „Vieni gaudo lynus, kiti – lydekas, žiobrius, bet dažniausiai žvejai yra universalūs. Daugeliui buvo pikta, kai dėl karantino judėjimo ribojimų negalėjo važiuoti nei į Aukštaitiją, nei į Dzūkiją, net į kitą savivaldybę žvejoti. Buvo likę Gargždų karjerai ir Minija. Dabar, kai galima važiuoti, važiuoja negalvodami, pagaus ar nepagaus“, – pasakojo gargždiškis.
Pats Petras žvejoja ir spiningu, ir plūdine, ir dugnine. Išmaišyta Lietuva, o kai buvo galimybė keliauti, 7 metus važiuodavo į Norvegiją. Žvejo trofėjus – 30 kg menkė, pagauta Norvegijoje, 18 kg lydeka – Nemune. Jos nasrai pasitinka vos įėjus pro parduotuvės duris. „Didžiausias praradimas žvejui yra žuvis, o visa kita galima nusipirkti, o įdomiausias nutikimas – kai nieko nepagauni. Pasėdėjai ir parvažiavai“, – šelmiškai šypsojosi Petras.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
