Žvelsėniškiams nėra didesnio tikslo nei auginti vaikus
Rasa ir Arijus Skarbaliai: „Darna – kai žmogus išlaiko pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.“
Žvelsėnų kaime, Vėžaičių seniūnijoje, Minijos slėnyje, įsikūrusi graži Skarbalių šeimyna. Įspūdingame gamtos prieglobstyje jie gyvena laimingą gyvenimą. „Mes patenkinti tuo, ką turime – džiaugiamės savo vaikais“, – tvirtino sutuoktiniai.
Jaukiausia visiems kartu
Tą žvarbią žiemos dieną Rasos ir Arijaus Skarbalių namuose Žvelsėnų kaime radome visą šeimyną – keturias dukras ir du sūnus. Vaikai, kurių amžius nuo 8 mėnesių iki 18 metų, jaukiai įsitaisę savo erdvėse. Klaipėdos universiteto studentei Vasarei dar nesibaigusi žiemos egzaminų sesija, gimnazistui Vincentui ir moksleivei Minijai tebebuvo atostogos. Darželio „Naminukas“ ugdytinė Sofija irgi džiūgavo namuose. Mažasis sūnelis Ūdrys, žvelgdamas pro langą į paukštelius, dėl kąsnelio besipešančius lesykloje, čiauškėjo mostaguodamas rankytėmis. Pagrandukę Vydūnę mylavo močiutė Marytė Simonavičienė – Rasos mama.
Tądien niekam iš vaikų nereikėjo nei į baseiną, nei į muzikos mokyklą, dailės užsiėmimus ar kitus būrelius. Šalia buvo ne tik mama Rasa, bet ir tėtis Arijus, užsienio įmonės mechaninių įrengimų pardavimų atstovas Lietuvoje. Jo biuras yra namuose, nes darbui užtenka kompiuterio, telefono. Kartą, kitą per mėnesį tenka išvykti į komandiruotę, ir visi pajunta, kaip trūksta tėčio.
Tėtis namuose
„Didžiausias privalumas, kai gali dirbti namuose. Dabar tokie laikai, kai ne kiekviena šeima gali sau leisti nors vienam partneriui dirbti namuose (būti namų šeimininke, mama ar tėčiu – taip pat darbas). O juk vaikus reikėtų auginti patiems tėvams. Dabar daugelį pačių svarbiausių dalykų mes patikime kitiems, paskui stebimės rezultatais, – kalbėjo Arijus ir pridūrė: – Mums teko išbandyti įvairią patirtį: bendro gyvenimo pradžioje dirbome abu, tai pirmagimius auginome kaip visi – samdėme auklę, leidome į darželį; vėliau dirbau aš vienas, žmona rūpinosi vaikais, namais. Gimus penktajam, jau galėjau dirbti namuose. Todėl galiu drąsiai teigti, jog, kai vaikai auga galėdami nuolat bendrauti su tėvais, stebėti jų darbus, tai tarpusavio santykiai yra visiškai kitokios kokybės.“
Artimos sielos
Rasa ir Arijus šeimą sukūrė baigę magistro studijas. „Mūsų sielos artimos, panaši pasaulėjauta ir vertybės, – kalbėjo R. Skarbalienė. – Nuo mažumės, kai dar žaisdavau su lėlėmis, svajojau apie gausią šeimą – 2 dukrytes ir 2 sūnelius. Vyras – iš 4 vaikų šeimos.“
Arijus patikino: „Ar vienas vaikas, ar šeši – vargas tas pats. Tai ne geometrinė progresija, kaip kiti galvoja, jog kuo daugiau vaikų, tuo sunkiau. Kuo daugiau, tuo geriau patiems vaikams: jie mokosi bendrauti ne tik su bendraamžiais, bet ir sutarti su įvairaus amžiaus broliais, seserimis. Antai Ūdrys laukia iš darželio grįžtančios Sofijos. Kol jos nėra, žaisti tempia mane. Panašaus amžiaus vaikai randa bendros veiklos.“
Augti ne vienam – dovana
A. Skarbalius pastebėjęs, jog daugėja gausių šeimų, auginančių ne tik 3, bet ir 4, 5 ar 6 vaikus.
Sutuoktiniai apgailestavo, kad kaimynystėje nėra jaunų šeimų – jų mažosios atžalos neturi bendraamžių.
A. Skarbalius prisipažino, kaip sutrikdė klasioko klausimas, kiek turi vaikų.
„Atsakiau, kad šešis. „O koks tikslas?“ – paklausė. Šis klausimas dar sykį patvirtino, kaip šiais laikais žmogų yra užvaldęs protas, išskaičiavimas, materialistinė-vartotojiška pasaulėžiūra. Žmogus pamiršo, kad tiek protas, tiek jausmai yra tik įrankiai, duoti jam Kūrėjo, ir tarp jų turi būti pusiausvyra. Gyvenime nėra didesnio tikslo nei auginti vaikus. Kiti tikslai – dirbtiniai“, – kalbėjo daugiavaikis tėvas. Močiutė M. Simonavičienė pridūrė: „Dar svarbu puošti gyvenamąją aplinką. Kai visi taip darys, Lietuva klestės.“
Ji sakė pastebėjusi, kad mūsų visuomenėje yra susidariusi nuomonė, jog daug vaikų turi tik asocialios ar labai vargingos šeimos. „Toks visuomenės požiūris mūsų vyresniesiems vaikams buvo sukėlęs neigiamų, skaudžių asociacijų, kad turėti daug seserų, brolių yra blogai, – kalbėjo Arijus. – Po truputį bandome keisti šį supratimą, aiškiname, kokia dovana yra augti ne vienam.“
Pasikliauja gamtos ritmu
„Svajojom, kad vaikai turėtų kiemą, ieškojom gražaus gamtos kampelio“, – pasakojo sutuoktiniai. Iš uostamiesčio į Žvelsėnų kaimą jie atsikraustė prieš 12 metų, pasistatę namą. Įsikūrė už pustrečio šimto metrų nuo Minijos. Čia gimė trečias vaikas – Minija. Meniškos sielos mergaitė, besimokanti Gargždų muzikos mokykloje, kuria muziką, eiles. Jai prie širdies ir dailė.
Šioje sodyboje, tik kitoje troboje, gyvena močiutė Marytė. „Ji – didžiausia mūsų atrama“, – džiaugėsi Rasa.
Šeima mėgaujasi gražia erdve gamtos prieglobstyje. Rasai kartais atrodo, jog laiko ratas sukasi pernelyg greitai, baiminasi, jog kažko nesuspės. Bet vyras ramina: „Žiūrėk į gamtą ir gyvenk pagal natūralų ritmą.“
Sutuoktiniai kalbėjo, jog stengiasi vaikams rodyti pavyzdį. Arijus prisiminė savo tėvo žodžius, kad reikia gyventi sutelktai šeimoje, tada jos tvirtybė, galia atlaikys viską, vaikai suras prieglobstį ir kurs savo gyvenimus prisimindami gyvus tėvų pavyzdžius.
Apie pareigą ir atsakomybę
„Iš tiesų lengviausia neprisiimti atsakomybės. Atpūtus moderniems vėjams, laužomos iš kartos į kartą perduotos tradicijos, kertinės vertybės nustumiamos į šoną, – kalbėjo vyras. – Betgi nereikia bijoti lietuviško identiteto, autentiškumo. Vaikams sakome: jeigu būsite originalūs, išsiskirsite iš pilkos masės – bus tik įdomiau ir lengviau gyvenime. Visada bus atkreiptas dėmesys į originalią asmenybę.“ Rasa pridūrė: „Kalbamės, jog gulėdamas nieko nepasieksi. Turi būti aktyvus ir kuriantis.“
Jie savo vaikams aiškina, kad svarbiausia – šeima, kaimynai, bendruomenė, tada rajonas ir visa Lietuva. Sukurta darna šeimoje persiduos ir plėsis toliau. „Mokome būti savo krašto patriotais, aktyviais žmonėmis“, – sakė Arijus.
„Man nepatinka, kai akcentuojamos tik vaikų teisės, o visiškai nepabrėžiama, kad jie turi ir tam tikras pareigas, visų pirma savo tėvams, mokytojams“, – kalbėjo Rasa.
Paklausus, kaip keitėsi požiūris į motinystę, ji atsakė: „Kiekvienas vaikas suteikė vis kitokios patirties. Tikrasis motinystės suvokimas ir džiaugsmas, mėgavimasis tuo atėjo tik su vėlesniais vaikais. Dabar vaikus auginu labiau atsipalaidavusi, duodu tiek jiems, tiek sau daugiau laisvės ir, aišku, tuo pačiu tikrosios meilės. Džiaugiamės tuo, ką turime, džiaugiamės vaikais.“
