Agluonėniškio inžinerijos kūryboje – elektrinis autobusas

„Inžinierius – tai „stebukladarys“, paverčiantis svajones realybe. Būtent kūrybiškumas ir „žodžio virtimas į kūną“ išskiria šią profesiją iš kitų, todėl ši sritis man ir įdomi“, – sako agluonėniškis M. Sprogys.

Įveiklinti kūrybiškumą ir, atrodytų, neįmanomą padaryti įmanomą – tuo vadovaujasi agluonėniškis Martynas Sprogys. Daugeliu technologinių ir aplinkosauginių aspektų pirmaujantis klaipėdietiškas elektrinis autobusas „Dancer“ – jauno vyro kūrybos sritis. Lengviausiam elektriniam autobusui rinkoje reikia mažiau energijos ir pakanka mažesnių baterijų. Įprasta autobuso konstrukcija yra permąstyta iš pagrindų, o jo kompozitinis kėbulas, pagamintas naudojant perdirbtą PET plastiką, turi jachtos dizaino bruožų. Pasak pašnekovo, nerti į inžinerijos pasaulį pastūmėjo pomėgis technikai, kurio užuomazgos buvo replių ir atsuktuvų padavinėjimas tėveliui. Martynas gimtojo krašto nepamiršta: rasdamas laisvą minutę stengiasi gražinti Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčią Klaipėdos rajone.

Kuria saugesnę ir švaresnę aplinką

– Ką Tau reiškia dirbti prie elektrinio klaipėdietiško elektrobuso „Dancer“?

– Galimybę būti tuo mažu sraigteliu, tos didelės „dvylikos metrų mašinos“, kurią mes kartais dar vadiname „inžineriniu kūdikiu“, kuris yra didelių norų, užsispyrimo, pasišventimo ir begalės valandų protinio ir kūrybinio darbo rezultatas.

Taip pat priklausyti šeimai, kuri ne tik gamina autobusus, tačiau neša visuomenei gerą žinią: „Ei, mes galime gyventi švaresnėje, saugesnėje ir sveikesnėje aplinkoje.“ Trumpai tariant – gražus ir nesavanaudiškas bendras tikslas dėl kitų.

– Techniškai ir ekologiškai pažangus elektrinis autobusas išsiskiria savo patrauklumu ir techninėmis galimybėmis?

– Pirmiausia šiais elektriniais autobusais norima pasakyti, kad reikia atsikratyti minčių, jog autobusai yra lėti, orą teršiantys, garsiai dirbantys ir miesto vaizdą dergiantys objektai.

– Kuo konkrečiai tenka prisidėti?

– Projektuoju elektros laidynus (pynes), daugialaidines sistemas, paprasčiau kalbant – elektrinių laidų tinklą, kuris yra išsiraizgęs visame autobuse lyg nervai žmogaus kūne. Darbas glaudžiai siejasi ir su kitos srities inžinieriais, tai kartais tenka spręsti ir visai kitokio pobūdžio problemas.

Pirmasis atlyginimas – dažnio keitikliui

– Kas paskatino pasirinkti elektros inžinieriaus specialybę?

– Replių ir atsuktuvų padavinėjimas tėveliui, kai buvau dar vaikas, manau, ir buvo to pirmapradžio grūdo pasodinimas, iš kurio ir išaugo tas įkvėpimas ir pomėgis technikai, kuris einant metams vis stiprėjo. Vienas iš pagrindinių motyvacijos šuolių, manau, įvyko tada, kai išgirdau pirmą kartą gerai žinomą frazę iš mokytojų: „Jei nori išmokti matematiką, reikia tik ją suprasti, ir viskas tuo baigta.“ Vėliau pastebėjau, kad panašia filosofija vadovaujasi ir visi kiti tikslieji mokslai bei technikos dalykai.

Inžinierius – tai „stebukladarys“, paverčiantis svajones realybe. Būtent kūrybiškumas ir „žodžio virtimas į kūną“ išskiria šią profesiją iš kitų, todėl ši sritis man ir įdomi.

Baigęs studijas buvau motyvuotas įgyti dar daugiau praktinių žinių, tad ieškojau darbo orientuodamasis ne į atlyginimą, o į faktą, kad darbo metu galėčiau įgyti kuo daugiau praktinių žinių. Iki šiol atsimenu, kad tik gavęs pirmąjį atlyginimą visus pinigus išleidau dažnio keitikliui (prietaisui valdyti elektros variklius). Pamenu, tėvelis „davė drausmės“, nes kambaryje esantis elektros variklis gali supleškinti namo elektros instaliaciją. Ir viskas buvo dėl to, kad išmokčiau perkelti mintis, idėjas iš popieriaus į realybę. Tai yra pagrindinė motyvacija, kuri ir „veža“ iki šiol mane, nes patiriamas džiaugsmas, kai matau veikiančią idėją ar svajonę, yra nenupasakojamas.

Bėgant metams vis labiau ir labiau suprantu tai, kad kas aš esu dabar – rezultatas to, kas aš vakar buvau, o koks aš būsiu rytoj priklausys nuo to, koks aš būsiu šiandien. Svarbiausia niekada nereikia gailėtis dėl to, kas vakar buvo, o, atvirkščiai, pasimokyti iš to, nes reikia nepamiršti vieno dalyko, kad grąža gali būti ir nematerialios formos.

Gražina Vanagų bažnyčią

– Užaugai Agluonėnuose. Kaip čia prabėgo vaikystė?

– Ar tai būtų subraižytos ir baisiai niežtinčios kojos iš po vakarykščių žaidynių ant šieno, ar kvapnus ir šiltas karvutės pienas ant pusryčių stalo, ar pilvo skausmų lydima pergalė po trešnių valgymo čempionato – visa tai man puikiai pažįstama iš vaikystės prisiminimų gyvenant Agluonėnuose. Ir už tai esu labai dėkingas savo šeimai ir artimiesiems, kurie būdami šalia manęs visa tai sukūrė.

– Galbūt buvai aktyvus moksleivis?

– Tik pradėjęs mokytis Agluonėnų pagrindinėje mokykloje buvau pastebėtas dailės mokytojos Rimos Gabalienės, kurios dėka ir dėl jos užsispyrimo buvau vedamas iš vieno piešimo konkurso į kitą. Ir, sakyčiau, visai neblogai sekėsi. Taip pat mokydamasis Agluonėnuose 2009 m. turėjau progą dalyvauti medžio drožėjų plenere, kuriame kartu su mokytoju Romu Valučiu sukūrėme krikštą Ievai Simonaitytei. 2013 m. su kitais Agluonėnų bendruomenės nariais prisidėjau prie Agluonėnų heraldikos kūrimo.

Likimo buvo taip žadėta, kad mano tėvelis yra Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios pirmininkas, tad nuo to laiko, kai jau rankose galėjau išlaikyti plaktuką, iki dabar jam esu dešinioji ranka. Dalį savo laisvo laiko skiriu šiai bažnytėlei.

Aistė NOREIKAITĖ

Asmeninio archyvo nuotr.