Gargždiškė, įveikusi Camino Lituano: kūną sekino, dvasią turtino

Jolanta kiekvieną dieną, žygiuodama keliu Camino Lituano, savo feisbuko puslapyje dalijosi patirtais jausmais, išgyvenimais ir užfiksuotomis neįkainojamomis akimirkomis. „Noriu, kad apie Camino Lituano sužinotų kuo daugiau žmonių“, – sako ji.

530 kilometrų per 19 dienų – tokį atstumą šią vasarą įveikė gargždiškė, lopšelio-darželio „Gintarėlis“ mokytoja Jolanta ŠILGALIENĖ. Ji kartu su drauge keliavo Camino Lituano – tai šv. Jokūbo kelias per Lietuvą, piligriminis, turistinis ir pažintinis maršrutas, prijungiantis prie Europos šv. Jokūbo kelių tinklo. „Parsivežiau jausmą, kurį noriu saugoti“, – prisipažįsta keliauninkė Jolanta.

Neatsiejama kasdienybės dalis

Gargždiškės artimesnė draugystė su gamta prasidėjo tuomet, kai ji pamatė jaut­rią istoriją pasakojantį filmą „Laukinė“. „Pirmą kartą į žygį išėjau su asociacija „Gargždų jungtinės pajėgos“. Nuėjau 25 km ir jaučiau stiprų pasitenkinimo jausmą, tad vaikščiojimas pamažu tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi“, – pasakoja Jolanta.

Anot jos, pradžioje žygiai buvo trumpesni. Pavyzdžiui, aplink Platelių ežerą, iš Klaipėdos iki Liepojos: „Tačiau Liepojoje vos beįsėdau į automobilį, mat tuomet dar neturėjau žygio batų, tad pasimokiau. Avalynė išties yra labai svarbi. Mano svajonė išsipildė, kai vyras per šv. Kalėdas padovanojo specialiai žygiams skirtus batus iš Norvegijos. Iš pradžių svajojau apie šv. Jokūbo kelią Ispanijoje, bet kol kas neturėjau galimybių į jį išvykti. Tad kai sužinojau, kad Lietuvoje yra kelias Camino Lituano, nusprendžiau būtinai jį pažinti.“

Moteris tam intensyviai ruošėsi, kas vakarą bėgiojo ir stiprino savo fizinį pasirengimą. Ji džiaugiasi, kad vyras Valdas ją labai palaikė, pats yra aktyvus bėgikas, tačiau šįkart nusprendė likti namuose su vaikais Deimante ir Augustu bei prižiūrėti namų ūkį.

Jautė vidinį poreikį

Jolanta įsitikinusi, kad vieni į kelią išeina mintis išbarstyti, kiti – jas susirinkti. „Tuo metu daug minčių sukosi apie darbą, teko išgyventi ir netekčių, todėl viduje tvirtai žinojau, kad man reikia išeiti“, – sako moteris. Prieš iškeliaudama ji atliko namų darbus – išnarstė visą medžiagą apie Camino Lituano internetinėje plotmėje. Tai nebuvo sudėtinga, nes keliautojų patogumui veikia internetinis puslapis www.caminolituano.com, yra speciali programėlė mobiliesiems telefonams. Camino Lituano – tai savanorių dėka atsiradęs maršrutas.

Kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku Lenkijoje. Piligrimų keliavimo patogumui Camino Lituano suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus. Visą kelio maršrutą sudaro 20 etapų nuo Žagarės (Latvijos ir Lietuvos valstybinės sienos) iki Lietuvos ir Lenkijos sienos.

Kelias veda per kultūrinius, religinius, istorinius, gamtos objektus. Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia Piligrimų nakvynės, maitinimo įstaigos ir kita reikalinga infrastruktūra.

„Mes su drauge ėjome nuo Žagarės iki Lazdijų. Dėl koronaviruso pandemijos nusprendėme nekirsti Lenkijos sienos“, – sakė gargždiškė.

Nakvojo ir dvare, ir vienuolyne

Moterys kelyje vadovavosi Camino Lituano sudarytojų rekomendacijomis ir nakvojo bei maitinosi numatytose vietose. Aišku, dėl nakvynių reikėdavo iš anksto susisiekti su paslaugų teikėjais. Teko miegoti ir bendruomenės namuose, ir Pažaislio vienuolyne, ir Burbiškių dvare. Nakvynės kaina nakčiai svyravo nuo 5 iki 15 Eur. Viena iš įsimintiniausių nakvynių – Paberžėje, šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo namuose. „Ten šeimininkauja moteris, vardu Regina, kuri papasakojo tokių istorijų, kad šiurpo oda nuo jaudulio. Miegojome kaip muziejuje, išlikę daug Tėvo Stanislovo daiktų, tebetvyro ypatinga atmosfera. Paklausiau Reginos, kaip ji nebijo, kad prašalaičiai keliauninkai gali ją apvogti, o ji atsakė, jog Tėvas Stanislovas ją tiesiog išmokė pasitikėti žmonėmis. Negalvoti, kad jie gali padaryti kažką blogo“, – šypsodamasi prisiminė Jolanta.

Ne mažiau jaudinanti moterų viešnagė buvo Rozalime, čia jos apsistojo pas ponią Virginiją, kuri piligrimams nakvynę siūlo savo namuose. Virginija yra gydytoja, aktyvi miestelio bendruomenės narė, kupina energijos, entuziazmo. „Mums ir pusryčius, ir vakarienę paruošė, suorganizavo ekskursiją – į bažnyčią ėjome 22 val. Prieškalėdiniu advento laikotarpiu čia būna medinė prakartėlė, kurios pažiūrėti atvyksta žmonės iš visos Lietuvos. Buvome ir alaus, giros darykloje. Paprašiau giros, tai kainavo tik 0,40 Eur. Nustebau, perklausiau, o vietinis replikavo: „Tai panelei iš miesto per pigu?“ Mažuose miesteliuose, kaimuose mažiau vaidybos, patoso. Sutikome nuoširdžius, atvirus ir labai svetingus, draugiškus žmones, kurie nedėvi parodomųjų kaukių ir yra tokie, kokie yra. Mes į Camino Lituano išėjome atviromis širdimis, gal dėl to ir mūsų sutikti žmonės buvo tokie ypatingi savo paprastumu“, – pastebi pašnekovė.

Mažiau skubėti – daugiau mėgautis

Jolanta pripažįsta, kad buvo momentų, kai kelyje pagalvojo, koks velnias trenkė ją į šią galerą. Tačiau tai buvo tik akimirką. Įveikti, rodos, nesibaigiančius kilometrus padėjo ir sutikti bendrakeleiviai, daugiausia tai buvo studentai, piligrimai, taip pat... pedagogai! „Taip susidraugaudavome, kad jau ir kartu maistą pasigamindavome, laukdavome sustojimo taškuose vieni kitų“, – prisimena žygeivė. Ji teigia, kad išties fizinis nuovargis buvo ir laimingiausios jausdavosi, kai pasiekdavo nakvynės vietą, galėdavo nusiprausti po dušu ir atsigulti į lovą. Per dieną jos nueidavo kartais 13, o kartais ir 40 km: „Tai priklausydavo ir nuo oro, ir nuo kelio ypatumų. Dzūkija mus labai nustebino savo kalnais ir pakalnėmis, reikėjo ištvermės, kad pasiektume savo tikslą. Juolab kad pradžioje kelionės oras buvo gana dėkingas, apsiniaukęs, o pabaigoje pradėjo kaitinti saulutė, tuomet iškart daugėjo nešamų drabužių, svoris sekino jėgas. Kaskart taip pat reikėdavo apsispręsti, ar būsime alkanos, ir nešime lengvai. Ar būsime sočios, ir nešime sunkiai.“

Jolanta teigia, kad kelias Camino Lituano ją išmokė mažiau skubėti, daugiau mėgautis. „Grįžau ramesnė. Supratau, kad negaliu visko aprėpti, leidžiu sau pasimėgauti akimirkos grožiu. Dar labiau nublanko materija, kur kas svarbiau bendravimas, mūsų santykiai. Noriu kuo ilgiau išsaugoti parsivežtus jausmus, suvokimus ir, žinoma, jau svajoju apie kitus kelius“, – užsimena žygiams neabejinga Jolanta.

Agnė ADOMAITĖ

Asm. albumo nuotr.


Taip pat skaitykite:

Neįgaliųjų integracija: siekis – kuo daugiau paslaugų
A. Balnionienė: rajono verslininkams – pagalba žengiant į elektroninę erdvę
Skelbiamas konkursas UAB „Klaipėdos rajono energija“ direktoriaus pareigoms
Darželių stygius atveria kelią investuotojams
Mokyklos reorganizavimas nuliūdino judrėniškius
Testai imami nušiurusioje palapinėje
Klestintys Agluonėnai – savojo krašto puoselėtojai
„Pigu.lt“ parduotuvė – Klaipėdos „Molo“ prekybos centre
Dainos vakaras Lapiuose išsilies į festivalį
Ori senatvė „Senjorų dvare“ ne visiems pasiekiama

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Urmu!

Svieto pabaiga. Taip sakydavo ir…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook