„Jaunimo linijos“ savanoriai: „Pokalbiai apie sunkumus gali gydyti“

Mane gyvenimas įtikino, kad pokalbiai apie sunkumus gali gydyti. Mes galime būti vienas kito sielų gydytojai. Tačiau neretai pasitaiko, kad negirdime vienas kito, todėl būtina mokytis bendravimo meno. Džiaugiuosi būdamas savanoriu „Jaunimo linijoje“, kurioje galiu viso to mokytis ir padėti kitiems. Man buvo įdomu išgirsti ir kitų savanorių mintis, ką jie mano apie pokalbius su sunkumus patiriančiais žmonėmis, kokie jie turi būti. Šia tema kalbinau Irmą Antanaitytę, Danguolę Vaitkuvienę ir Egidijų Ivaškevičių.

Išmoko atsiremti į save

– Kuo tau padeda išsikalbėjimas su artimu žmogumi apie savo sunkumus?

Irma teigia, kad yra iš tų, kuri su artimais žmonėmis kalbasi apie patiriamus sunkumus: „Išgyvenimų pasidalijimas man duoda labai daug: geriau suvokiu, ką jaučiu, jausmai įgauna aiškesnį pavidalą, kalbėjimas leidžia geriau įvertinti situaciją, net mąstymo procesas kalbant vyksta kitaip. Prabildama apie sunkumus dažnai sulaukiu draugių reagavimo į juos, pasijuntu ne viena, turinti šiame pasaulyje konkretų sunkumą.“ Savanorė mano, kad kalbėjimasis mus suartina, suteikia atramą: „Ne veltui esame socialios būtybės. Kiekvienas, manau, turime įvairių minčių ir jausmų, problemų, o pokalbis yra ta trečioji erdvė, kurioje su kitais susitinkame. Man tiesiog gera kalbėtis apie esmę, ne banaliai.“

Danguolė teigia, kad jai išsikalbėjimas yra labai svarbus: „Nors anksčiau, paauglystėje, jaunystėje nelabai mėgau dalintis patiriamais sunkumais su kitais. Užsisklęsdavau savyje, niekam nepasakodavau manydama, jog tai, ką jaučiu, išgyvenu, yra tik mano pačios reikalas. Užaugau ir brendau sovietmečiu, todėl iš dalies pateisinu save, nes niekas neskatino kalbėtis. Tiesiog jaučiau baimę kalbėti apie savo jausmus, galbūt bijodama būti nesuprasta.“

Pašnekovė teigia, kad požiūris į būtinybę kalbėtis pribrendo vėliau, atėjo kartu su besikeičiančiu visuomenės mąstymu: „Savanorystė „Jaunimo linijoje“ tai dar labiau sustiprino. Žinoma, kaip ir kiekvienas iš mūsų, patiriu sunkumų. Dabar tiesiog neįsivaizduoju, kaip juos išgyvenčiau, jeigu nepasidalinčiau su artimais žmonėmis. Man atrodo, kad pasipasakoti apie tai, kas mane jaudina, man yra svarbiau, negu dalintis savo džiaugsmais. Labiausiai džiaugiuosi, jog savo aplinkoje turiu žmonių, kurie mane išklauso ir palaiko, bet nebūtinai pritaria. Pokalbiai su jais mane išlaisvina, padeda pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių, padeda priimti sau labiausiai tinkamus sprendimus.“

Egidijus teigia, kad anksčiau bandydavo pasipasakoti artimiems žmonėms apie savo sunkumus: „Tačiau dažniausiai sulaukdavau tik situacijos tinkamo neįvertinimo, nesupratimo, po kurio sekdavo primesta nuomonė, patarimai savo nuožiūra. Jausdavausi nesuprastas, o problemų nesureikšminant, jausdavausi atstumiamas. Nors būdavo ir atvejų, kai mane išklausydavo ir palaikydavo (tai labai padėdavo, jausdavau, kad „nuima“ tą karštą emociją), vis dėlto tokie atvejai dažniausiai atitikdavo tų artimų žmonių pasaulėžiūrą, natūralumo suvokimą. Tad per laiką tapau labiau užsidaręs žmogus, o taip išmokau pats tvarkytis su iškylančiais sunkumais, išmokau atsiremti į save.“

Vieno recepto nėra

– Kaip manai, kaip turi atrodyti pokalbis su žmogumi, kuris šiuo metu išgyvena sudėtingą laikotarpį?

Irma mano, kad žmonės yra labai skirtingi ir vieno recepto visiems nėra: „Prie kiekvieno iš jų yra skirtingas priėjimas: vienas galbūt iškart ims pasakoti, kas nutiko, o su kitu iš pradžių gali tekti tik patylėti drauge. Patys žmonės, jei tik gebi juos pamatyti, sufleruoja būdą, kaip su jais kalbėti. Man vienas iš gražiausių „Jaunimo linijos“ mokymų metu išgirstų dalykų yra vienos mokytojos ištartas: „Sekti paskui skambinantįjį“. Tad matyti žmogų ir pajusti, kaip jis nori kalbėti, turbūt ir yra pats geriausias receptas.“

Pasak Danguolės, žmogus, besidalijantis savo mintimis, išgyvenimais būtent su ja, jau yra dovana: „Manau, svarbu kiekvieną pokalbį priimti nuoširdžiai. Nebūtina pritarti pašnekovo nuomonei, bet svarbu gerbti jo pasirinkimą šiuo metu. Dar, man atrodo, yra svarbu neteisti žmogaus, leisti jam pačiam priimti sprendimus.“

Egidijus sako, kad kalbantis su žmogumi, kuris išgyvena sudėtingą laikotarpį, reikalingas nuoširdus įsigilinimas į problemą, savo nuomonės neprimetinėjimas, nevertinimas, tolerancija, empatija. Svarbu parodyti, kad kartais reikalinga pagalba ir normalu, kad kartais nepajėgiame susitvarkyti vieni su viskuo, kas užgriuvo tuo gyvenimo momentu.

– Kokiomis temomis yra sunkiausia kalbėtis visiems? Kaip manai, kodėl?

Irmą džiugina, kad Lietuvoje žmonės vis drąsiau kalba apie depresiją, savižudybę, lytinę orientaciją, patirtą seksualinę ar kitokią prievartą: „Tačiau šios temos dar išlieka tos, kuriomis sunkiausia visiems kalbėtis. Taip yra ir dėl jas lydinčių gėdos, kaltės ir kitų jausmų, taip pat – dėl visuomenės stigmatizuoto požiūrio į jas. Dar turime kur patobulėti.“

Egidijus mano, kad šnekėtis yra sunku tomis temomis, kuriomis to žmogaus aplinkoje jaučiama didžiausia netolerancija, pasmerkimo grėsmė, galimos pašaipos, žmogaus sumenkinimas: „Turbūt sunku išskirti konkrečias temas, nes manau, kad viskas priklauso nuo supančių žmonių. Vienose bendruomenėse ta pati asmenybė gali nesunkiai įsilieti, o kitose būti priešiškai sutinkama, nepriimama.“

Sunkiausia keisti negatyvą

– Kada pokalbis netenka prasmės?

Visi pokalbiai yra prasmingi, ypač „Jaunimo linijos“ kontekste, tuo įsitikinusi savanorė Irma: „Juk paprastai net neskambiname ar kitaip jo nepradedame, jei netikime pokalbio prasme. Kai kalbame su kitais, visko numatyti negalime, nes pokalbio autorius yra ne vienas, kalbėjimasis yra gyvas procesas. Tačiau jeigu pašnekesys pasisuko mums nemalonia linkme ir kelia pyktį, liūdesį ar kitokį jausmą, visada galima atsigręžti ir pasimokyti iš pašnekesio, juk gauname daug informacijos: kas pokalbyje yra apie kitą, o kas – apie mane patį ir panašiai.“

Danguolė teigia, kad jai sunku kalbėtis su žmonėmis, kurie aplink save įžvelgia tik negatyvius dalykus: „Galbūt ne tik įžvelgia, bet ir skleidžia negatyvą. Žmogus nori pakeisti kitus, bet nerodo jokių pastangų keistis pats. Betgi ir tuomet pokalbis yra svarbus. Kai žmogus viskuo nusivylęs, niekas jo nedžiugina, jis nebemato prasmės gyventi, atrodo, koks tikslas kalbėtis su tokiu žmogumi, juk jis nepriima pagalbos, nieko nebenori? Nesakau, kad tai lengva, bet kalbėtis, kalbėtis kuo daugiau, manau, yra svarbu. Ne, pokalbiai niekada nebūna beprasmiai.“

Egidijus mano, kad pokalbis tampa beprasmis, kai jame nėra tarpusavio supratimo, pagarbos, žmogaus besąlygiško priėmimo: „Turbūt papildomai dar išskirčiau keliamus didelius lūkesčius pokalbyje. Jei besikreipiantis viliasi sulaukti konkrečios pagalbos, patarimų, o besiklausantis negali jų suteikti, toks pokalbis niekur neveda, neturi bendrai tenkinančios išvados.“

Išmokti atpažinti jausmus

– Kodėl reikia kalbėtis?

Irmos nuomone, žodis „reikia“ skamba labai įpareigojančiai, o versti kalbėtis vargu ar reikia: „Galbūt svarbiau žinoti, ypač susiduriant su sunkumais, jog yra saugi erdvė, vieta, kur kilus norui galima apie tai pasikalbėti. Kur būsi išgirstas, išklausytas, priimtas. Tai žinant turbūt drąsiau kreiptis emocinės paramos ar pradėti pašnekesį su draugu. Ir tik esant saugiai, palaikančiai aplinkai paprastai pradedama kalbėtis. O pokalbis veikia gydančiai, padeda suprasti save, kuria ryšį, artumą su kitais bei pačiu savimi, gelbsti užplūdus intensyviems išgyvenimams, plečia matymo lauką, net gali suteikti atspirties imtis pokyčio. Galbūt yra manančių kitaip, tačiau man žodžio ir pašnekesio galia labai svarbi asmeniškai, aš ja tikiu.“

Akivaizdu, jog kalba yra pagrindinė bendravimo priemonė. Mokytis kalbėtis, išsipasakoti tai, kas guli širdyje, dėl ko neramu, manau, visuomet yra svarbu, kad sunkumai nesikauptų viduje, kad neslėgtų, kad būtų lengviau. Kartais galbūt įsivaizduojame save lyg kempinę, sugeriančią į save viską. Lyg taurę, į kurią gali pilti viską ir be saiko. Gali ateiti momentas, kai toji taurė persipildys ir turinio perteklius ims veržtis per kraštus. Nežinia, kaip tą perteklių atlaikytų kiekvienas iš mūsų: vieni galbūt su ašaromis, pykčio protrūkiais, o kiti galbūt, netekę vilties, užsisklendę kamputyje, su mintimi nusižudyti. Būtina kalbėtis, kad taip nenutiktų, kad taurė nepersipildytų. Moteris mano, jog yra svarbu suprasti, pripažinti ir garsiai sau pasakyti: aš liūdžiu, aš pykstu, aš džiaugiuosi, aš pavydžiu, esu įsižeidusi, esu nusiminusi, esu laiminga ir pan: „Turbūt yra svarbu atpažinti savyje ir įvardinti visus jausmus. Nėra blogų ir gerų jausmų. Bet koks jausmas, kurį jaučiu, turėtų būti įvardintas ir išjaustas, kad neperpildytų tos pačios minėtos taurės. Tik įsivardijusi savo jausmus gebėsiu juos atpažinti ir pamatyti kituose žmonėse ir galbūt padėsiu jiems įvardinti savuosius.“

Egidijus atkreipia dėmesį, kad, išmokęs atpažinti savo jausmus, geriau supranti, kas vyksta: „Gebėdamas analizuoti jausmų kilmę, išmoksti juos natūralizuoti. Tokiu būdu galima išmokti paprasčiau priimti situacijas, išbūti su savo jausmais jose.“

Kalbėjosi Danielius EINIKIS

A. VALAIČIO asociatyvi nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių