Neįgalų tėvą solidžiai uždirbantys sūnūs paliko likimo valiai

Biblijoje išskiriama, kad tėvai verčiausi vaikų pagarbos ir rūpesčio: „Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu, kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.“ Tačiau tokia tiesa svetima Pauliaus (vardas pakeistas – aut. pastaba) vaikams. Jie neįgalų tėvą, kuris sąžiningai iki pilnametystės sūnums mokėjo alimentus, dalijosi su jais širdies gerumu, paliko likimo valiai. Jau ne vienus metus sėkmingai statybų sektoriuje dirbančių sūnų vizitas pas tėvą jo artimiesiems prilygsta maldomis ir prašymais užtarnautam stebuklui. Mirus Paulių iki šiol prižiūrėjusiems tėvams, šeštąjį dešimtmetį perkopęs vyras jaučiasi niekam nereikalingas, o jo vienintelė paguoda ir rūpintojėlė – rimtų sveikatos problemų turinti pensinio amžiaus sesuo, deja, ne jo vaikai.

Rūpintis tėvais senatvėje vaikus gali įpareigoti ne tik visuomenės moralės standartai, bet ir įstatymai.

Gyvenimą pakeitė lemtinga naktis

Paulius iki 40 metų džiaugėsi gyvenimu bei atkakliai siekė savo tikslų. Ilgainiui sukūrė šeimą, daug dirbo šeimos labui. Tačiau vieną lemtingą pavasario vakarą jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vyrą užpuolė nepažįstamieji, jį stipriai sumušė. Nudardėjęs į rūsį Paulius nežinia kiek laiko skendėjo kraujo klane ir skausme, prarado sąmonę. Galiausiai jį rado žmona. Tačiau ši dėl neaiškių priežasčių akivaizdžiai labai stipriai nukentėjusio vyro į ligoninę vežti neskubėjo. Medikų pagalbos jis sulaukė tik daugiau nei po paros. Tuomet laukė liūdna diagnozė – pažeista kaukolė, ne viena sudėtinga galvos operacija ir pusmetis komoje.

Į gimtinę – lyg vaikas

Anot medikų, įvyko stebuklas ir nors galvos traumos buvo tokios stiprios, kad išgyventi vilties buvo mažai, Paulius pabudo. Tačiau jau ne toks, koks buvo prieš nelaimingą įvykį. Vyro galvoje liko įstatyta plokštelė, negrįžtamai paveikta smegenų žievė. Suaugęs žmogus turėjo mokytis iš naujo valgyti, vaikščioti ir atlikti atrodytų įprastus kasdieninius darbus. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas jo žodis ar veiksmas sūnų slaugančiai besąlygiškai atsidavusiai jo mamai buvo lyg maža, tačiau tokia reikšminga pergalė.

Patirtos traumos ne tik paveikė vyro sveikatą. Jį, per daug galvos nesukdama, paliko žmona. Moteris numojo ranka į prieš Dievą priimtą Santuokos sakramentą būti su mylimu žmogumi laimėje ir nelaimėje. Vos leisgyvį sutuoktinį ji nusitempė į teismo salę ir nutraukė santuoką.

Paulius visą sukauptą turtą paliko buvusiai žmonai ir tuo metu dar mažamečiams sūnums. Žinoma, sutiko mokėti priskirtą išlaikymą dviem vaikams iš savo neįgalumo išmokos. O pats su lagaminu rankoje, ašaromis akyse liko visam gyvenimui priklausomas nuo kitų žmonių. Tuomet besąlygine meile ir atsidavimu jį apgaubė mama. Moteris sūnų parsivežė į gimtąją kaimo sodybą ir iki pat savo mirties kasdien juo rūpinosi. Sukūrė jam pasaulį, kuriame jis jautėsi pilnavertis ir mylimas.

Reikalingas, kol naudingas

Neįgaliam vyrui tėviška meilė sūnums visuomet buvo variklis, kuriantis alkį gyvenimui. Jis skaičiuodavo dienas, kol į kaimą per atostogas atvažiuos jo tuomet mokyklinio amžiaus vaikai. Kiekvienas jų apsilankymas Pauliui atstojo geriausius vaistus ir buvo didžiausia šventė. Jis, kiek tik jėgos leido, lepindavo vaikus. Sutaupytus neįgalumo išmokos pinigus (artimieji jo išlaikymui neimdavo nė cento) leido jų laisvalaikiui, pirko įvairias dovanas, stengėsi patenkinti kiekvieną berniukų užgaidą.

Kol sūnūs tapo paaugliai, tėvo ir vaikų santykis sąlyginai buvo artimas. Tačiau ilgainiui, augant sūnums, augo ir jų poreikiai bei kito požiūris į neįgalų tėvą. Artumą bei meilę keitė nepasitenkinimas ir gėda, nepripažinimas, siekis atsiriboti. Apsilankymai pas tėtį retėjo. Skambučių mažėjo. O giminaičių viltingi prašymai aplankyti tėvą tapo slegiančia našta. Galiausiai vyras sūnums tapo tiesiog ligoniu. „Neturime laiko. Gyvename savo gyvenimą ir nenorime traumuoti savo šeimos. Dėl priežiūros geriausia būtų slaugos namai ar psichiatrijos ligoninė“, – ramia širdimi, šaltu tonu jau ne vienus metus sako statybos sektoriuje sėkmingai dirbantys ir solidų atlyginimą gaunantys suaugę sūnūs.

Rūpestingieji Pauliaus tėvai jau kelerius metus mirę. Juo rūpinasi taip pat rimtų sveikatos problemų turinti pensinio amžiaus sesuo. Brolis ir sesuo petys petin yra vienas kito ramstis ir stiprybė. Tačiau šiuo metu juos labiausiai slegia nežinomybė dėl ateities. Mat menkų neįgalumo išmokų vos užtenka vaistams ir maistui. Tik ne vien duona žmogus sotus, – niekas neatstos vaikų meilės ir rūpesčio.

„Banga“, ar rūpintis tėvais senatvėje vaikus gali įpareigoti įstatymai, klausė advokato Donato Lengvino.


TEISININKO KOMENTARAS

  • Donatas LENGVINAS, advokatas:

    – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau CK) numato ne tik tėvų pareigą išlaikyti vaikus, bet ir pilnamečių vaikų pareigą išlaikyti tėvus. Ši pareiga ne visada turi būti įgyvendinama, ji priklauso nuo to, kaip patys tėvai vykdė savo teises ir pareigas vaikams, ar tikrai tėvams reikalingas išlaikymas, ar vaikai finansiškai pajėgūs teikti materialinę pagalbą savo tėvams.

    Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje deklaruojama, jog vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais, t. y. savo veiksmais jiems visapusiškai padėti, juos paremti, taip pat teikti deramą išlaikymą.

    Ši konstitucinė nuostata detalizuojama CK 3.205 straipsnio 1 dalyje, kurioje įstatymų leidėjo įtvirtinta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.

    Įprastai kiekvienas pilnametis vaikas rūpinasi savo tėvais, nepriklausomai nuo to, kokios priežastys tai lemia. Nežiūrint to, gali susiklostyti taip, kad pilnamečiai vaikai dėl tam tikrų, galimai asmeninių priežasčių tėvams pagalbos nesuteikia ir jais nesirūpina. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kai asmenys šios pareigos tinkamai savo noru neatlieka, tuomet teisė į išlaikymą yra ginama teismine tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju priteisiant ir išieškant iš pilnamečio vaiko, atsižvelgus į jo turtinę padėtį, tėvams reikalingą išlaikymo dydį, kurio yra nusipelnoma pirmiausia dėl to, kad sulaukęs pilnametystės vaikas yra parengiamas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Šiuo atžvilgiu objektyviai egzistuoja bendražmogiška bei įprasta tapusių pilnamečiais visuomenės narių pareiga teikti išlaikymą tiems asmenims, kurie savo laiku yra tinkamai rūpinęsi savo nepilnamečiais vaikais.

    Nesant geranoriško pilnamečių vaikų intereso išlaikyti savo tėvus ar vieną iš jų, CK nuostatos leidžia tėvams kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo. Tėvų teisė į išlaikymą siejama su dviem sąlygomis. Pagal CK 3.205 straipsnio 1 dalį, išlaikymas tėvams iš jų vaikų gali būti priteisiamas tik esant dviem aplinkybėms kartu: pirma, tėvų nedarbingumui ir antra, paramos reikalingumui (sergantys, kitaip stokojantys sveikatos, negalintys visiškai pasirūpinti savimi ir kt.). Remiantis Civilinio kodekso 3.205 straipsnio 3 dalimi, išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį. Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų (Civilinio kodekso 3.205 str. 4 d.).

    Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.206 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams.

Aistė NOREIKAITĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Karūnuotieji

Covid-19 nesirenka nei pagal amžių,…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar laikotės karantino?