O kultūrai ir neliko
Spalio 13 dieną Seimo narys, buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas „nutekino“ dabartinio finansų ministro Viliaus Šapokos laišką, kuriame jis kreipiasi į „kolegas“ (turima omenyje kultūros darbuotojus). Perskaičius šį laišką ne tik kultūros darbuotojams plaukai turėjo pasišiaušti.
Užbėgant įvykiams už akių, kad suprastumėte kontekstą: Finansų ministerija paskaičiavo, jog Kultūros ministerijai ir jai pavaldžioms įstaigoms mažinamas biudžeto asignavimas net 5 854 000 mln. eurų. Gal kas net rankomis suplojote iš džiaugsmo: „Valio, ministre, taip ir reikia tai kultūrai! Mažinkit dar ir duokite mums tuos pinigus, o kultūros prasimanysim patys.“ Bet turiu vilties, jog taip galvojantys nesidomi skaitytojų laiškų skiltim, o ją skaito mano bendraminčiai.
Minėtame Finansų ministerijos vadovo laiške kultūros darbuotojams jis it iš vadovėlio dėsto, kad į pastatus, prekes ir paslaugas Lietuvoje esame suinvestavę nemažai ir ateinantys 2019 m. yra ne kas kita, o reformų metai (skamba baugokai, tiesa?). Ogi naujoms reformoms esą reikia pinigų, tad ministras laišku byloja, jog būtina „<…>pasižiūrėti atsakingai ir geranoriškai“. Ir dar patetiškai pagraudena: „Ne dėl trumpalaikių tikslų ar rinkimų. Dėl mūsų visų ateities.“
„Nulinčiuotų“ kultūros įstaigų sąraše yra Martyno Mažvydo biblioteka, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos dailės muziejus, M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Nacionalinis dramos teatras, filharmonija, Nacionalinis muziejus Valdovų rūmuose. Toli gražu neišvardijau visų įstaigų, kurioms bus negailestingai (beje, ir mūsų artimiausiam Klaipėdos dramos teatrui) sumažintas finansavimas. Man, kaip jaunos kartos Lietuvos piliečiui, po tokių finansų ministro laiškų svyra rankos. Suvokiu, niekada negyveno šioje ar smetoninėje Lietuvoje kultūra aukso dienų. Dėl galimybės išgyventi ant skurdo ribos (kad ir kaip tai baisiai skamba) kultūros darbuotojai neseniai rinkosi į eilinį piketą prie Vyriausybės rūmų. Peršasi išvada, kad kai skaičiuojami valstybės finansai, tai taikomas vaikiškos skaičiuotės principas: tam davė, tam davė, o tam ir nebeliko… Nebelieka visada mažiausiam. O tokiame statuse Lietuvoje yra kultūra?
Besisukant mintims apie šį „graudų“ finansų ministro laišką ir apie skurdžią kultūros politiką Lietuvoje atsiverčiau „Verslo žinių“ laikraštį, kuriame dūšiai atgauti perskaičiau interviu su habil. dr. prof. Viktoru Butkumi ir jo žmona Danguole. Labai patariu susirasti spalio 12 dienos numerį arba palaukti, kol bus įkelta į portalą vz.lt. Interviu tema – jų įkurtas, pastatytas ir šią savaitę Vilniuje atidaromas modernaus meno centras „MO muziejus“. Labai seniai beskaičiau tokį šviesų interviu be jokio dirbtinio patoso. Didžiuojuosi savo bendrapavardžiais, kurie ir yra tikrasis Lietuvos elitas. 20 mln. eurų. Tiek Butkų šeima investavo savo asmeninių (dar kartą pabrėžiu – asmeninių) lėšų į muziejaus kūrinių kolekciją, projektą, žemę, statybas, rinkodarą ir kt. Nuostabus, iš pirmo žvilgsnio niekaip neįsipaišantis į bendrą Vilniaus centrą pastatas, žymintis mūsų valstybės tvirtą žingsnį į XXI a. ir į antrąjį Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Jeigu anksčiau rašytose savo skiltyse minėjau, kad jau gavome didžiausias šių metų dovanas tokias kaip rastą Nepriklausomybės akto originalą ar A. Ramanausko – Vanago palaikus, tai šios dovanos yra iš praeities, kurios mums, piliečiams, yra svarbios pilietinio sąmoningumo atramos. Danguolės ir Viktoro Butkų dovana Lietuvai sukrečia ne tik mecenatų dvasios didybe, bet ir materialumo dydžiu. Sakysite, turi pinigų iki soties, tai ko negali duoti? Bet kiek dar žinome Lietuvoje turtingų žmonių, kurie investuotų į kultūros objektus, į mūsų visų kultūrinį ugdymą? Dažniausiai mūsų elitas dar nėra pasisotinęs asmeninės gerovės, tad atliekamą eurą pirmiausia investuoja į dar vieną jachtą, viešbutį, salą, brangius kailinius ar išskirtinį automobilį ir kt. Taigi, Butkų šeimos dovana Lietuvai yra labai svarbi ir akivaizdi filantropijos pamoka mums visiems. 10 metų rinktą geriausių Lietuvos menininkų darbų kolekciją galėsime Vilniuje Butkų įkurtame centre „MO“ pamatyti gyvai – tokie dalykai emociškai nepamatuojami.
Nuolat stebėjau šio muziejaus sostinėje statybas (beje, jis pastatytas vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“ – ir tai yra dar viena proga pasidžiaugti, kad puikioje vietoje bus ne prekybos centras, o kultūros įstaiga) ir iš anksto puoselėjau tikslą „kažkada“ aplankyti. Šią savaitę jau įsigijau „MO“ lankytojo bilietą (kaina į muziejų 7 Eur suaugusiesiems, besimokantiesiems ir senjorams su nuolaida 3,5 Eur) ir šį ketvirtadienį su visais mėgstančiais kultūrą žmonėmis keliausiu į atidarymą. Puikiai žinau, kad nurimus įkurtuvių antplūdžiui ten vėl sugrįšiu visko lėtai, lėtai dar sykį apžiūrėti.
Mūsų rajone veikia 6 muziejai. Jau susiplanavote artimiausią savo laisvalaikį? Rekomenduoju juos aplankyti. Ne sykį man teko būti penkiuose iš jų, manau, dar liko įdomiausias – garbiojo lakūno Stepono Dariaus gimtinė-muziejus.
Vytautas BUTKUS
Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas
