Savęs pažinimas gali palengvinti kasdienybę

Neseniai skaičiau apie liūdesio jausmą plačiau, norėjau jį suvokti iš arčiau. Šis jausmas mums parodo, kad išgyvename kažkokį stygių arba turime troškimą. Liūdesys gali mus skatinti galvoti, ar norime kažką dėl tokios būsenos keisti.

Atsakyti sau pačiam

Manau, kad liūdesys yra palanki terpė pagalvoti, kokie galėtų būti tokios savijautos sprendimo būdai. Man dar pačiam sunkiai sekasi priimti ir neigiamus jausmus, nors jie lygiai taip pat yra svarbūs, kažką mums nori pranešti. Įsivardinti sau, ką aš jaučiu šiuo metu, išmokau ganėtinai neseniai: tada, kai pradėjau savanoriauti „Jaunimo linijoje“. Dažnai teko naudotis jausmų ratu ir natūraliai, po truputį juos prisijaukinau. Taip pat daug naudos davė individuali psichoterapija ir knygų skaitymas. Seniau galvodavau, kas iš to, kad aš jaučiu tam tikrą jausmą, jei niekas vis tiek nepasikeis. Pasitaiko, kad ir dabar išlenda ši kvaila mintis, kai būnu irzlus. Tačiau vis vien tikiu tuo, jog pažindami savo jausmus ir juos įvertinę galime palengvinti kasdienybę ir nuspręsti, ką daryti toliau.

Kai liūdesys atslenka

Tą dieną už lango lijo, oras išeiti pasivaikščioti neviliojo, buvo jau prasidėjęs griežtas karantinas, nelabai su kuo susitiksi, į viešas patalpas neįeisi, nes viskas uždaryta. Jaučiausi liūdnas ir situacija pasaulyje dar labiau liūdino. Nuliūdimas persipynė su kitais jausmais, skatinančiais pykti ant savęs, menkinti, nusivilti. Žinoma, vis mažiau sau leidžiu užsiimti žodiniu smurtavimu prieš patį save, kuris dar labiau sargdina psichiką. Man būtent psichoterapija padėjo rasti ryšį su savimi, sveikoji pusė visada siunčia klausimus: „Kodėl tu taip elgiesi su savimi?“, „Kodėl tu sau sakai tokius šlykščius žodžius, tau niekas gyvenime nebesako jų, bet tu pats užsiimi tuo?“ Vėliau įsijungia savigrauža, kuri priekaištauja, kad nieko gyvenime naudingo nedarau. Nors pažiūrėjęs iš šalies suprantu, kad šiuo metu darau viską, ką galiu daryti, kad ateityje turėčiau tai, ką noriu turėti. Atrodo, kad galiu save realizuoti. Juk tai darau rašydamas „Bangai“, savanoriaudamas, kur galiu mokytis konsultavimo pagrindų. Jie pravers dirbant psichologu. Studijuoju psichologiją, man studijos labai patinka ir jaučiuosi savo kelyje. Kasdienybėje pavargstu nuo visų užsiėmimų, bet jeigu kažkas sakytų, jog mesk visa tai, ką dabar darai, tai būtų dar liūdniau. Tad išvada tokia, jog kartais į savo gyvenimą reikia pažiūrėti kitomis akimis ir paklausti savęs, ar tikrai taip yra? Negaliu teigti, kad išmokau, bet pramokau priimti liūdesį, nevengti jo, bandau suprasti save ir kalbėtis mintyse. Pasakau sau, jog tai yra tiesiog laikina, ir tiek. Liūdesys praeis, nes viskas praeina. Džiugu, kad gebu užmegzti santykį su juo, pasisveikinti ir paklausti: „Ką man pasakysi šį kartą?“

Iššvaistau energijos resursus

Kartą eidamas į parduotuvę liūdesyje paskendęs galvojau, ką šis jausmas man nori pasakyti. Kažkaip atsakymas pašnabždėjo, kad per daug išdalinu savęs kitiems. Tai sekina, nes dažnai noriu padėti žmonėms, nors jie, pasakodami savo istoriją, neprašo mano įsikišimo. Matau, kad pagal mane neteisingai jie gyvena, tačiau suvokiu, kad negaliu nuspręsti, kas jiems yra neteisinga, galiu tik nuspręsti, kas man teisinga arba ne. Gal jiems tinka toks gyvenimas, koks netiktų man. Ir iš tos širdies, kai pradedu pasakoti, kas man padeda, ką aš darau, ką išgirdau studijų metu apie žmogų, ką perskaičiau, neretai nusiviliu, nes daugelis tiesiog nesinaudoja mano patarimais. Tai ar verta yra patarinėti? Ne, tiesiog reikia užsičiaupti, Danieliau.

Šis atėjęs liūdesys man sukūrė terpę apmąstyti, kur iššvaisčiau emocinius resursus. Atrodo, savanoriauju, tai turėčiau gebėti išlaikyti ribas ir nepatarinėti. Teikiant emocinę paramą man atrodo, kad tai sekasi. Kai grįžtu į kasdienybę, prie savo aplinkos žmonių, su kuriais tenka daugiau ar mažiau bendrauti, tos mano ribos kažkaip dingsta, nebemoku jų nubrėžti. Patarinėjimo daugiau negu tiesiog išklausymo ir leidimo tam žmogui būti tokiam, koks jis nori būti.

Keistuoliai ir burtininkai

Kartais pastebiu, kad kai kas į mane žiūri kreivai, mėto replikas: esą čia yra nesąmonė, kuo užsiimu ir kaip gyvenu. Nepritaria mano studijoms, savanorystei, psichoterapijos lankymui. Noriu pasakyti, kad nesu išprotėjęs, esu sveikas, bet gal ir smagu sulaukti tokių pastabų, kad kažkam atrodai keistas. Turiu žmonių, kurie pritaria, palaiko, ir mes kartu einam tuo pačiu keliu. Man patinka leisti laiką su tais kitais keistuoliais. Aš tada dar labiau įsimyliu gyvenimą.

Dėl kreipimosi į psichologus-psichoterapeutus vyresnės kartos žmonių pasipriešinimas itin didelis. Iš jų dažniausiai ir galima sulaukti to įtaraus žvilgsnio. Jiems sunku suprasti, o man sunku suprasti juos. Kodėl žmogus nuolat skundžiasi, kad jį dažnai kamuoja kažkokie jausmai, pavyzdžiui, nepasitikėjimas savimi, nemiga, polinkis į alkoholį, tačiau nieko dėl to nedaro? Kentėti dvasiškai juk nėra meniška. Linkiu reaguoti, jeigu matai, jog esi užstrigęs kažkurioje vietoje. Atsiranda daug pasiteisinimų, bet vienas iš dažniausių – pinigų neturėjimas. Turiu gerą žinią, jog psichologinę pagalbą šiais laikais įmanoma gauti ir nemokamai, jeigu neturi galimybės lankytis privačiai. Tačiau, jeigu nieko dėl to nedarai, tai neturi teisės skųstis. Čia tas pats, kaip niekada nebalsuojantis žmogus skundžiasi bloga valdžia. Tokie žmonės itin mane siutina. Taip pat erzina ir tie, kurie neturi atitinkamo išsilavinimo, bet siūlo individualias konsultacijas. Patarčiau nerizikuoti ir nesigydyti su neaiškiais burtininkais, kurie dar ima už tai pinigus, jų didesnės kainos negu tikrų specialistų.

Nelik vienas

Neverčiu, bet rekomenduoju užklupus rūpesčiams nelikti vieniems, kreiptis profesionalios pagalbos, skambinti į emocinės paramos tarnybas ir pasikalbėti. Man patiko knyga „Geros nuotaikos vadovas“. Ji gali būti naudinga tiems, kaip teigia autorius, kurie nori padėti sau.

Danielius EINIKIS

Jaunųjų korespondentų klubo narys


Taip pat skaitykite:

B. Markauskas: 2020-ieji. Geresni ar blogesni, bet įsimintini
Gargždų didžiausia Trispalvė – apgintos Laisvės garbei
Sausio 13-osios  30 metų –  30 kilometrų
„Buvau kaip kareivis, fotoaparato objektyvas – tarsi ginklas, fotojuostelės – mano kulkos“, –
Privačiuose darželiuose karantinas vienus išguldė, kitų nesustabdė
Karantino koridoriuje – šviesos ženklai:  sergančiųjų mažėja, vakcinacija įsibėgėja
„Amber-Arlangos“ tinklininkai apgynė LTF Didžiąją taurę
Vaiko dienotvarkė: kiek laiko leisti jam naudotis kompiuteriu?
Penktadieniais – sriuba vienišiems senoliams
Kviečiame dalyvauti Jaunimo veiklos skatinimo projektų konkurse
Greitas testas!  Pasitikrink, ar esi potencialus DAROM savanoris:
Kai pasninga...
LRT reporterė Jovita Gaižauskaitė: „Žurnalistika – žmonėms ir apie žmones“
Ateinančios galimybės – permainos versle
Savanoris: siekis padėti žmonėms įveikia baimę
Kai iš gyvenimo norisi daugiau
Polikarbonatiniai šiltnamiai: šiltnamių įvairovė bei polikarbonatinės dangos nauda
Skardinė stogo danga – tinkamas pasirinkimas daugeliu atvejų

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Ramybės deficitas

Lotynų kalboje žodis deficit reiškia…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook