Žurnalisto pastabos

Požiūris

Į „Bangos“ redakciją kasdien kreipiasi žmonės, prašydami žurnalistų pagalbos sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Mat jų nesprendžia arba sprendžia ne taip, kaip derėtų, tie, kurie tai turėtų daryti. … Į remontuojamą vieno daugiabučio laiptinę atvažiuojame pakviesti čia daugiau kaip 40 metų gyvenančios mokytojos. Ji piktinasi statybininkų darbo kokybe, užsakovų – butų ūkio bendrovės -menka kontrole.

 Mokytojos pozicija aiški: jei sąžiningai moku mokesčius, kodėl turiu pakęsti nekokybišką laiptinės remontininkų darbą. Šie, dažydami sienas, nesivargina pasaugoti butų duris, jas nutaško dažais, išterlioja laiptus. Daugelis į tai linkę nebekreipti dėmesio (ačiū ir už tai, kad pagaliau remontuoja) ir patys kantriai šveičia statybininkų paliktus pėdsakus. Įpratome daryti nuolaidas, o pastaruoju metu, trūkstant statybininkų, net jiems pataikauti. Įvairaus plauko „šabašninkai“ šiandien taip žino savo „vertę“, kad net nerausta reikalaudami vis aukštesnio įkainio ir didesnio atlygio. Apie tai, ar verti jo, nesuka sau galvos. Svarbu pinigai, nesvarbu, kokiu žodžiu minės tie, kurie samdė ir mokėjo ne iš dangaus nukrentančius savo pinigus. Toks, deja, šiandien požiūris į darbą ir profesinę garbę.

… Neseniai vienos firmos vadovas, grįžęs iš didelės Danijos kompanijos, pasakojo savo įspūdžius apie tenykštį požiūrį į darbų saugą. Danai nesuprato lietuvių klausimo, kaip jie kovoja su darbininkų darbo saugos pažeidimais, Lietuvoje pasibaigiančiais traumomis ir net mirtimi. Danijoje ne meistras, ne baro vadovas, o darbininkas pats atsakingas už tai, kad dirbtų saugiai ir saugioje aplinkoje. Jis turi teisę ir ja naudojasi atsisakydamas dirbti netvarkinga technika, o įmonė privalo jam užmokėti už prastovą. Tačiau jam į galvą neateina mintis eiti į darbo vietą be saugos priemonių, o juolab neblaiviam.

Mūsiškius, kaip pasakojama, tenka įtikinėti ir net bausti už tai, kad dirba be šalmo, kitų darbo saugos priemonių, nes šios esą trukdo. Mūsiškiai itin tolerantiški girtuokliams ir nepasakys „aš su juo nedirbsiu“, nors turėtų suvokti, jog, būdami šalia neblaivaus, stovi šalia potencialaus žudiko. Darbų vykdytojai, barų vadovai galėtų papasakoti neįtikėčiausių istorijų apie tai, kaip darbininkai įsigudrina juos apgauti ir ne tik į darbą ateiti „su kvapeliu“, bet ir prisigerti darbo metu. Sako, net aukštuminiuose pastatuose dirbantys statybininkai pietų metu pasilepina „pagerinta“ kava, atsinešta iš namų termosuose.

Toks, deja, keistas ir iškreiptas požiūris ne tik į savo saugumą, sveikatą, bet ir į personalinę atsakomybę. Tokiam požiūriui tarnauja visa teisinė sistema, kuri dažniausiai baudžia vadovus, o ne tuos, dėl kurių įvyksta didelės ir skaudžios nelaimės. Todėl reikia armijos prievaizdų ir kontrolierių, o po to piktinamės, jog mūsų atlyginimai – ne europietiški. Bet juk darbo kultūrai iki europietiškos – mums dar mylių mylios.

…Mylių mylios iki europietiško požiūrio į pareigą, atsakomybę ir mūsų valdininkams. Šios dienos „Bangoje“ spausdinama istorija apie griūvantį kaminą – puiki iliustracija. Savivaldybės kabinetai dūsta nuo valdininkų, o atsakingų už iškorėjusį ir bet kada galintį nelaimę prišaukti statinį nėra.

…Tačiau visus šiuos pavyzdžius užgožė iš saulėtosios Graikijos grįžusio premjero požiūris į skandalų krečiamą Lietuvą. Kai iš paties Vyriausybės vadovo išgirsti žodžius „paprastai rezonansiniai tyrimai baigiasi nuliu“, nebesistebi, kodėl, tapę Europos piliečiais, tebesame vis dar sovietiniai.

Irena KASPERAVIČIENĖ