Naujausioje E. Barauskienės knygoje – pokarinė karta atminties šešėliuose
2025-iesiems baigiantis priekuliškei rašytojai Editai Barauskienei įteikta „Metų kultūros žmogaus“ Klaipėdos rajono savivaldybės nominacija. Tikrai pelnytas apdovanojimas. „Visas mano gyvenimas ir mintys – Mažoji Lietuva ir jos žmonės… Norėjau akivaizdžiai parodyti, kaip kabinomės į gyvenimą, kaip atkakliai saugojome lietuvybę“, – rašo ji naujausios knygos „Karo vaikų likimai“ pratarmėje.
Sunkūs, tragiški likimai. Visa tai nuo ankstyvos vaikystės patyrė pati autorė – žemaitės Genovaitės nuo Švėkšnos ir lietuvininko iš Virkytų kaimo A. Kurpreikšio dukra, gimusi pirmosiomis hitlerinės armijos įžengimo į Lietuvą dienomis 1941 metais. Prieš išvystant šį pasaulį mirė jos tėvas, o karo metais Vokietijoje pasimetė vyresnieji brolis ir sesuo. Kad sesuo gyva, sužinojo būdama dešimtoje klasėje, apie gyvą brolį – dar po dešimtmečio.
Kadangi pati esu tos kartos liudininkė, baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete ir anuo metu paskirta „atidirbti“ į tuometinį Priekulės rajono laikraščio „Lenino keliu“ redakciją, Editos knygoje keletą minimų asmenybių teko asmeniškai pažinoti ir su jais bendrauti, taigi sava patirtimi galiu kai kuriuos faktus papildyti.
Jos mokytojai
– Tokių pasimetusių šeimų, kaip mano, Vakarų Lietuvoje buvo daug, – pristatydama savo knygą Gargžduose, pasakojo Edita, – todėl į mokytojus buvo nukreiptos mūsų akys. Iš jų laukėme atjautos ir atsakymų į daugelį klausimų, kurie visus jaudino. Dauguma mus suprato, visokeriopai skatino ir padėjo. To neužmiršome.
Dar tarpukariu, Nepriklausomoje Lietuvoje įgiję pedagoginį išsilavinimą, pokario mokytojai ir siautėjant bolševikiniam režimui išlaikė stiprų dvasios pradą, tvirtas pažiūras, kaip galėjo ir sugebėjo stengėsi perteikti visa tai savo mokiniams. Anot Editos, pokario vaikai augo be radijo, laikraščių, jau neskaitant televizijos ir telefonų… Visos žinios į jų galvelę ateidavo iš knygų, vadovėlių, mokytojų lūpų ir gyvenimo pavyzdžių. Dauguma pedagogų stengėsi gyventi pagal sąžinę ir moralę, tačiau buvo dalykų, kuriuos turėjo besąlygiškai vykdyti prieš savo valią – kiekvienoje pamokoje skleisti materialistinio ir ateistinio auklėjimo dvasią. Visgi kaimiškos Saugų mokyklos, kurią lankė knygos autorė, mokytojai nepersistengė…
Septynmetės mokyklos direktorius, kurį laiką ėjęs ir čia įkurtų vaikų namų vadovo pareigas, Stanislovas Jankus (žinomo tapytojo Lino Jankaus tėvas) buvo labai nuoširdus, drąsus ir kūrybingas pedagogas. Ne vieną kartą susodinęs vaikus į sunkvežimį yra nuvežęs juos į Klaipėdos dramos teatrą. Kartu su jais keliavo parodyti senųjų Žemaitijos piliakalnių, garsiųjų lietuvininkų tėviškių. Remiami uostamiesčio teatro aktorių kaimo mokiniai kartu su mokytojais gražiai suvaidino spektaklį apie Pelenę.
Su didžiule pagarba ir meile Edita mena mokytojų Dagelių šeimą. Jonas Dagelis, jos lietuvių kalbos mokytojas ir klasės auklėtojas, buvo visiems pavyzdys – inteligentiškas, sportiškas, bibliofilas, poeto Vytauto Mačernio bendramokslis, turėjęs ir kitų gyvenimo tikslų. „Liaudies priešo“ sūnumi išvadintas todėl, kad jo tėvas buvo dirbęs pasienio policijos punktuose. Vedė kolegę gargždiškę Levitą Liutikaitę. Jos tėvų namas stovi Kvietinių gatvėje šalia buvusių dvaro arklidžių (dabar toje vietoje didelis pilkas pastatas). Edita džiaugiasi, kad ką tik išleistą knygą „Karo vaikų likimai“ perdavė nuvežti į Gargždus ten gyvenančiai savo mylimai mokytojai. Ir mokytojas Jonas Dagelis amžinam poilsiui atgulė čia pat, Laugalių kapinėse.
Biografinių apybraižų knygą papildo Editos mylimos klasės auklėtojos A. Balčiūnaitės-Aleknavičienės nuotraukose užfiksuoti tuo metu vaikų namuose apgyvendintų, daugiausia visiškų našlaičių, kurių kilmė ir tautybė nebuvo aiški, kasdienybės vaizdai. Skurdi ta vaikystė: vaikams teko ir sunkius maišus kilnoti, ir praalkti, dalintis vieninteliu ledinuku… Nors visi mokytojai, auklėtojai ir pats direktorius S. Jankus rūpinosi jais kaip savais, bet, anot poeto A. Ramono, „mes gyvenome naktyje, pripratinti trypti su banda, amžinai vieniši, įtūžę ir nelaimingi, mus stingdė priešaušrio šaltis…“
Baigusi Klaipėdos mokytojų seminariją, pedagoginį darbą Saugose pradėjo ir žinoma dailininkė, taip pat viena iš karo aukų Eva Labutytė, kartu su Edita tiek daug nuveikusios lietuvininkų krašto praeities atgaivinimui ir jo žmonių atminimui. Tuo teisėtai dabar didžiuojasi Saugų kaimo mokykla.
Knygoje plačiai aprašyti ir kiti iš šio krašto kilusių mokytojų išgyvenimai pokario metais. Buvęs politinis kalinys Eduardas Šmitas, vėliau subūręs ne vieną chorą, dainų švenčių dirigentas. Mokytoja Ona Mačiūnienė su vaikais sudainavo tada draustą „Lietuva brangi“, Jonas Dagelis surengė Maironio minėjimą. Anglų kalbos mokytojas Vytautas Laugalis, vieną naktį suimtas ir ilgam įkalintas, žmonių atmintyje gyvas ne tik kaip pedagogas, bet taip pat kaip chorų vadovas.
Visa klasė – į kolūkį!
Dabar tai skamba kaip paradoksas, bet tokia buvo 1959-ųjų realybė. Kažkam sovietų valdžioje kilo noras šitaip bendromis jėgomis kolūkiuose pakelti darbo našumą ir išauklėti jaunimą komunizmo dvasia. Edita mini, jog pirmoji tokiai iniciatyvai pritarė Darbėnų vidurinė mokykla. Priekulės komunistinė valdžia numatė „paaukoti“ Saugų ir Priekulės mokyklų abiturientus. Leisti kai kuriems iš jų studijuoti buvo komjaunimo biurų sprendimai. Tie keletas bolševikinių entuziastų turėjo teisę nuspręsti dešimčių jaunuolių likimą.
Priekuliškiai buvo nukreipti į „Gegužės pirmosios“ kolūkį Venskuose, Saugų abiturientai liko „Artojo“ kolūkyje. Kokiais darbais jiems pavesta kelti kolūkius? Autorė rašo: kas mūrijo, tinkavo, kas traktorių vairavo, kas malkas kapojo, prekes vežiojo, priiminėjo kaimo gyventojų užaugintus gyvulius ir registravo juos… kaip kolūkio. Žodžiu ten, kur pasiųsdavo visagalis brigadininkas.
Iš tiesų nei patys kolūkiai, nei tokios „patriotizmo“ idėjos organizatoriai, juo labiau ką tik baigę mokyklą jaunuoliai nebuvo pasiruošę, tad po kurio laiko kolūkiuose tų nelaimingųjų beliko keletas… Dar vienas atvejis: Editą pastatė ant kuliamosios (kombaino kolūkis neturėjo), ji turėjo atlaisvinti rugių pėdus, kuriuos leidėjas kišo į besisukantį veleną. Jos porininkas, perpjaudamas pėdo ryšį, peiliu stipriai susižalojo ranką, tad Editai pačiai teko imtis labai pavojingo darbo… Argi pajėgtume visa tai įsivaizduoti dabar?
Tačiau tais pat metais įvyko administracinė reorganizacija, buvo panaikintas Priekulės rajonas. Permainos sukėlė sumaištį ir jau niekam neberūpėjo nei toji komjaunuoliška iniciatyva, nei jos dalyviai. Patys abiturientai ieškojosi išeities, ką toliau daryti. Laimei, tų metų rudenį atsivėrė Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetas, dalis jų čia įstojo.
Taip užgeso ne vienas panašus „šauniųjų komunizmo statytojų“ vajus, abiturientams sugadinęs ateities svajones. Jeigu imtume ir pabandytume tokį dalyką įsivaizduoti mūsų dienomis: pavyzdžiui, pareikalauta, kad abiturientai metus padirbėtų jau gal ne žemės ūkyje, o, sakykime, kokiose socialines paslaugas teikiančiose įstaigose… Oho, koks kiltų mokinių ir jų tėvelių ažiotažas! O tada visi privalėjo pritarti primestai valiai.
Štai ką reiškia mūsų iškovota nepriklausomybė ir laisvė! Įvertinkime tai!
Iš ganyklos – į mokyklą
Vėl sklaidau knygos puslapius. Iš autorės klasės kolūkyje beliko trys… Sidabro medalininkė Rūta paskirta apskaitininke, bendraklasis vyrukas sukiojosi sandėlyje tarp atsarginių detalių, ir Edita, besitikinti pasidarbuoti be jokio išmanymo pradėtame sodinti kolūkio vaismedžių sode. Bet pasiuntė į rudens darganų permirkusius laukus, dar vėliau karvių ganyti. „Kiek aprimusios karvės rupšnoja ražieną, o aš kiaurai permirkta atsistojusi aukštumėlėje skaitau knygą, tuokart populiarią „Raudonosios burės“, kur gražiai aprašyta svajonė“… – cituoju iš jos knygos.
Ganykloje ją susirado naujai paskirtas į Saugų mokyklą ano meto valdžiai įtikęs mokytojas, vėliau tapęs direktoriumi. Pranešė žinią, jog trečiokams reikalinga mokytoja. Pavaduoti, kol tikroji pasveiks. Šitaip, tvirtina Edita, prasidėjo mano pašaukimo kelias – tapti mokytoja. Kiekvienam į savąjį pašaukimą, reikia įsiklausyti…
Vėliau studijos pedagoginiame institute ir Priekulės vidurinė mokykla. Čia ji palieka gilius pėdsakus ne tik švietimo, bet ir visuomeninėje, kultūrinėje, kraštotyrinėje veikloje. Paskui seka viena knyga po kitos – didelė duoklė gimtajam kraštui.
Atvirumas ir klasta
Tokie dalykai neretai eina greta. Kiekvienas ištartas ar parašytas žodis tada galėjo būti pritaikytas sovietinei propagandai stiprinti. Mat Vakarų Vokietijai ir SSRS sutarus dėl šeimų susijungimo (apie 1958 m.) klaipėdiškių šeimos suskato išvykti į laisvąjį pasaulį. Ne vienam moksleiviui teko palikti mokyklą ir draugus. Kaip prisimena knygos autorė, išsiskyrimas buvo liūdnas, jautėsi, kad tie išskrendantys paukščiai žino, kur šilčiau… Pažadėjo rašyti laiškus, o mes laukėme. Ilgokai jie neatėjo. Dabar žinome kodėl: visa iš Vakarų siųsta korespondencija sovietų saugumo buvo tikrinta ir dažnai panaudota propagandai. Mano atmintyje išliko atvejai, kai ano meto rajonų laikraščiuose pasirodydavo straipsniai, dažniausia anoniminiai, su cituojamomis ištraukomis iš laiškų, kuriuose išvykusieji su nostalgija prisimena ir ilgisi savo gimtinės, klasės draugų, kartais atvirai pasiskundžia ten nesusiradę draugų arba jų nesuprasti, dar ir užgauliojami. Kartais tuos laiškus atplėšinėjo pašto tarnautojai, ieškodami pinigų…
Nelengva buvo išvykusioms šeimoms įsilieti į po karo atsistatančios Vakarų Vokietijos gyvenimą, susirasti tinkamą darbą, gauti geresnį uždarbį. Bet ir grįžusių beveik nebuvo.
Dar ne viskas
Editos rankraščiuose sukurtoms istorijoms ne pabaiga. Jos jau galėtų sudaryti dar vieną ir ne mažesnės apimties knygą. Vaizdingi pasakojimai primins šiandieninei kartai, kokį indėlį į Vakarų Lietuvos visuomeninį gyvenimą, ekonominę ir kultūrinę raidą įnešė talentingi šiame krašte pokario išgyvenimus patyrę žmonės.
Aldona VAREIKIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
