Ištremtųjų išsiskyrimai ir susitikimai su artimaisiais truko dešimtmečius
Gyvenimas Utrių kaime prieš 90 metų tekėjo sava vaga kaip ir čia pat vingiuojanti Minija. Ūkininkai rūpinosi laiku suarti savo žemę, pasėti, nuimti derlių, užtektinai prisišienauti gyvuliams šieno. Žvalgėsi į dangų lietaus, kai jo trūko, arba meldėsi, kad nustotų merkti. Šventadieniais Mikoliškių bažnyčioje pagarbinę Dievą vėl kibdavo į kasdienius darbus. Stasys Lukauskas buvo pasirūpinęs medžiagų naujo namo statybai – turėjo ir savo miško, ne tik žemės. Augo sūnus, irgi Stasys, žmona Gertrūda sūpavo naujagimę dukrelę Danutę… Ką šeimai ruošė likimas?
Į tremtį – su mama
1940 m. birželio 15 d. sovietų sąjunga okupavo Lietuvą. Po metų birželio 14 d. prasidėję Lietuvos nekaltų žmonių trėmimai į atokiausias Sovietų Sąjungos vietoves neaplenkė ir ramaus Utrių kaimo.
„Kai mudu su mama ištrėmė, man buvo penkeri, sesuo Danutė – ką tik gimusi. Tėvo namie tuo metu nebuvo, bet kai vėliau jį suėmė, karo tribunolas nuteisė dvidešimčiai metų, kuriuos turėjo kalėti lageryje. 1945 m. jis atsidūrė Vorkutoje, Komijos ASSR. Po dešimties metų buvo paleistas, bet namo negrįžo, o susirado antrą kartą į Komiją ištremtą žmoną, mano mamą, ir kurį laiką liko ten“, – savo šeimos išsiskyrimų ir susitikimų istoriją neskubėdamas ėmė pasakoti devyniasdešimtmetis gargždiškis Stasys Lukauskas, kilęs iš Utrių kaimo. 1941 metais su mažamečiu sūnumi Stasiu ištremta Gertrūda Lukauskienė visą kelionę gyvuliniame traukinio vagone prie krūtinės glaudė dukrelę Danutę, tačiau jos gyvybė užgeso vos pasiekus tremties vietą. „Atsimenu, mama iš kažkur gavo dėželę, į ją paguldė mano sesutę ir nunešė į pamiškę, o aš iš paskos ėjau vilkdamas kastuvą…“ – už tūkstančių kilometrų į Komiją, kur žiemos šaltis stingdydavo kaulus, o žemę kaustė gilus įšalas, mintimis grįžo Stasys.
Apie tėtį, priklausiusį Šaulių sąjungai, kalėjusį ir Kretingoje, ir Telšiuose už nelegalų sienos perėjimą, tuo metu sūnus nieko nežinojo, o vieną dieną pamanė, kad mirė mama. „Kiekviena šeima barake atguldavome krūvelėje ant savo gultų. Vakare atgulam, o ryte, žiūrėk, jau tas nebesikelia, kitas… Kad bent sudejuotų naktį. Vieną rytą keliuosi, o mama nejuda, judinu, o ji guli, paskui atbėgo jos draugės žiūrėti ir kažkuri atnešė likusios vakarykštės sriubos. Tai buvo vaistai nuo mirties. Ji atsigavo“, – prisiminė Stasys išgąstį, kai badas sekino ir kūnus, ir protus, o jei kas gyva būtų pasitaikę – pelė ar žiurkė – žmonės būtų valgę. Jokio gydymo, jokių medikamentų. Tremtinius vasarą maitino ir gydė miškas – grybai ir uogos. O pavasarį nė peršalusios bulvės laukuose nerasdavo, bet džiaugėsi, jei pasitaikydavo rasti bent krakmolo… Vieną rudenį Stasio mama į nukastų bulvių lauką ėjo pasirinkti peršalusių bulvių. Jodamas pamatė brigadininkas ir paleido kulką iš šautuvo. Laimei, nemirtiną.
Po 5-erių metų pabėgo
G. Lukauskienė dienų dienas su kitais tremtiniais dvitraukiu pjūklu pjovė rąstus, atplukdytus Vičegdos upe. Po penkerių metų jai kilo mintis pabėgti. Stasiui jau buvo dešimt. Niekas, pasak jo, ten tremtinių nesaugojo. Ir nors pasai būdavo atimami, G. Lukauskienė savąjį tebeturėjo, ir šis dar galiojo. Tad didelių kliūčių grįžti į Lietuvą Stasys dabar jau neprisimena. Iš pradžių plaukė laivu, paskui keliavo traukiniais, kol pasiekė Kauną, kur gyveno mamos sesuo. Ilgai neužsibuvo, patraukė į Pikteikius pas kitą mamos seserį Zuzaną. Ten ir apsistojo, o namuose, iš kurių ištrėmė, gyveno teta Marisė, Stasio tėčio sesuo.
Ramybė grįžus į savo kraštą truko neilgai: nepraėjo nė treji metai, kai susirgusi G. Lukauskienė atsidūrė Klaipėdoje ligoninėje, kur paaiškėjo, kad jos pasas nebegalioja. Paaiškėjo ir Gertrūdos su sūnumi pabėgimas iš tremties. Stasio niekas neieškojo. Globojamas tetos Zuzanos, išgelbėjusios nuo gyvenimo vaikų namuose, kai mamą vėl ištrėmė į Komiją, Stasys Pikteikiuose leido likusias vaikystės dienas.
Vorkutoje – kalnai lavonų
S. Lukauskas jau neprisimena, kuriais metais sužinojo, kad tėvas kali Vorkutos lageryje, ir kada šeima pradėjo bendrauti laiškais. Vorkutos šachtose kaliniai, kirtikliais kasdami anglis, kaip lapai krito nuo sunkaus darbo ir bado. Palaikyti gyvasčiai neužteko košės, kuri buvo pagrindinis kalinių maistas. Tėtis Stasiui pasakojo, kad nė vienas kalinys, dirbęs šachtose, nebeturėjo dantų. O ar žmogus dar darbingas, sargybiniai spręsdavo, kai kaliniams rytais rikiuotėje liepdavo nusimauti kelnes. „Tada sargybinis kiekvienam kaliniui patraukdavo ranka sėdmenų raumenį ir jei šis grįždavo atgal, gerai, jei ne – žinojo, kad tas žmogus netrukus mirs, darbui nebetinka“, – tėčio prisiminimus perpasakojo Stasys. Išgyvenimas lageryje tokiomis sąlygomis ypač priklausė nuo maisto, todėl kad gautų dar vieną porciją, Stasio tėvas vieną laisvą per savaitę dieną nuo darbo šachtoje eidavo kalti dėžių iš atraižų, kurios atstojo karstus mirusiems kitiems kaliniams. „Buvo barakas, jame takas, o abipus jo – lavonai, sušalę į kaulą. Kaip malkos miške. Ant kojos didžiojo piršto kabojo lentelės. Jas tėtis paskaitydavo. Mirusiųjų buvo net iš Afrikos, bet kaip jie ten atsidūrė?“ – iki šiol stebisi Vorkutoje kalėjusio S. Lukausko devyniasdešimtmetis sūnus Stasys. Į sukaltą dėžę jo tėvas turėjo paguldyti bet kurį lavoną ir dėžę užkalti, o vežėjas rogėmis išveždavo į slėnį. Žinoma, niekas žemėje nelaidojo, juk įšalas siekė ne vieną metrą. Atėjus pavasariui slėnyje mirusiaisiais „pasirūpindavo“ potvynis ir nunešdavo juos toli toli…
Kaip tai reikėjo ištverti? „Tėtis sakydavo, kad eidavo žiūrėti kalnų, bet kur tu toli nueisi, kur pabėgsi? Po dešimties metų vargų lageryje, kai buvo paleistas, jis susirado antrą kartą ištremtą į Komiją, Kortkeroso rajoną, mano mamą, o į Lietuvą jiedu grįžo tik 1968 metais, kai mudu su žmona pasistatėme namą Gargžduose, – pasakojo S. Lukauskas. – Tėtis dar buvo parvažiavęs atostogų iš Komijos, kur po tremties dirbo lentpjūvėje, ir padėjo man pilti namo pamatus.“
S. Lukausko mama Gertrūda mirė būdama 84-erių, o tėvas Stasys – 95-erių.
Šeimą sukūrė du tremtiniai
Prieš daugiau nei 65-erius metus Stasys Lukauskas vedė Oną Birutę Kuprelytę, gyvenusią kaimynystėje. Jų draugystė užsimezgė tada, kai 18-metė Birutė (antruoju vardu ją visi vadina iki šiol) su mama, broliais ir seserimi grįžo į gimtuosius Pikteikius po dešimties metų tremties Sibire.
Birutė Lukauskienė, prisiminusi savo šeimos tremties istoriją, tik atsidūsta. Pikteikiškius Kazimierą ir Eleną Kuprelius su penkiais vaikais – Petru, Algimantu, Stasiu, Danute, Edmundu ir Birute – ištrėmė 1948-aisiais, kai Lietuvą buvo priversti palikti daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių – partizanų, ryšininkų ir ūkininkų.
„Vyriausiajam broliui buvo 13, o jauniausiajam – pusė metukų. Iš šimto šeimų vaikų, vežtų į Balturiną, išgyveno tik Andrijauskų Viktutė ir mano brolis Stasys. Mama į skuduriuką įvyniodavo lašinių gabaliuką ir duodavo jam čiulpti, o girdydavo vandeniu. Kelionėje į Sibirą turėjome išrūkytos kiaulienos – rusų kareiviai, atėję į namus mūsų išvežti, ją dėjo į maišus ir sakė, kad mums prireiks, o jiems talkinę lietuviai norėjo, kad paliktume“, – prisiminė Birutė.
Iš Sibiro grįžo ne visa Kuprelių šeima – penkių vaikų tėtis Kazimieras 1952 m. žuvo darbe. Jo palaikus, kai buvo leista parsivežti į Lietuvą, iš Krasnojarsko krašto parvežė dukra Danutė ir sūnus Algimantas.
„Vaikystėje Pikteikiuose tėvai mums, vaikams, samdė auklę. Nieko netrūko. Pamenu, vasarą prikepdavo sausainių, prikraudavo krepšį ir valtele auklė išsiplukdydavo mus į kitą pusę Minijos ant smėlyno. Tėtis turėjo malūną ir lentpjūvę. Laukdavome jo pareinančio: vienas vaikas vieną autą padėdavome nuvynioti, kitas – kitą, o mums duodavo pinigų – sekmadienį veždavo į Mikoliškių bažnyčią, nusipirkdavome saldainių“, – į nerūpestingą vaikystę mintimis nusikėlė Birutė. Kai po dešimties tremties metų vaikai su mama grįžo į gimtuosius namus, daug kas buvo nugriauta, sodyboje šeimininkavo svetimos šeimos, o savo namų dalį teko išsipirkti.
Kai Birutė ištekėjo už Stasio, jauna šeima apsigyveno Vėžaičiuose, namelio, kuriame šukavo vilnas, kambaryje. Dirbdamas lentpjūvėje Stasys būsimam namui Gargžduose, Žemaitės gatvėje, pasidarė ir duris, ir langus. Čia dabar ir teka judviejų dienos, kurias pradžiugina dukros Nijolės, anūkės Justinos ar a. a. sūnaus Vidmanto dukros Aistės apsilankymas ar pokalbis telefonu. Laimei, patys artimiausi Lukauskų žmonės gyvena Lietuvoje.
„Savas kraštas yra savas“, – nusišypsojo B. Lukauskienė, prisiminusi, kaip tremtyje vasarą moterys išeidavo iš barakų, atsisėsdavo ant laiptų ir žiūrėdavo į tą pusę, kur Lietuva.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
1941 m. birželio 14 d. iš Klaipėdos rajono ištremti 57 gyventojai: iš Agluonėnų seniūnijos ir Dauparų–Kvietinių – po 3, Endriejavo ir Judrėnų – po 2, Veiviržėnų – 6, Gargždų – 12, Vėžaičių – 29. Į Kazachijos TSR ištremtas 1 žmogus, į Krasnojarsko kraštą ir Altajaus kraštą – po 3, į Komijos ASSR – 42, o apie 8 ištremtųjų vietą nėra duomenų. 1945–1953 m. iš Lietuvos ištremta 112 162 žmonės, tarp jų iš Klaipėdos rajono – 2 345 žmonės.
