Nesiilsiu ramybėje

Dirbtinis intelektas gali būti ne tik pagalbininkas, bet ir klaidų malūnas.

Sparčiai besikeičiant pasauliui, dirbtinis intelektas (DI) tampa vis didesne mūsų kasdienio gyvenimo dalimi – padeda ieškoti informacijos įvairiausiais klausimais, nuo sveikatos iki psichologijos, santykių, gyvenimo būdo. Ir nepaprastai greitai sulauki atsakymo. Nepaliaujama džiaugtis naująja technologija, teikiančia tiek galimybių, kad ateityje žmogui galbūt nebebus ką veikti.
Laisvą valandėlę internete išnaršiusi pagrindinius žinių portalus, „paguglinau“ savo vardą ir pavardę. DI tuoj pat sugeneravo, kad buvau ilgametė Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ žurnalistė, rašiau apie kaimą, bendruomenes, žemės ūkį, etnokultūrą, žmones. Tai absoliuti tiesa, bet kodėl būtuoju laiku? Juk redakcijoje dirbu, teberašau iki šiol. Nejaukiai pasijuntu skliausteliuose pamačiusi gimimo bei mirties datą: 2026 m. rugpjūčio 18 d. Pasižiūriu įdėmiau – gimimo data – ne mano.
Ne iš karto susigriebiu, kad rajone gyveno mano bendravardė ir bendrapavardė, kurios niekada nebuvau nei sutikusi, nei mačiusi. Mus neakivaizdžiai supažindino registruojantis pas gydytojus – visada reikėjo akcentuoti savo gimimo datą ir gyvenamąją vietą, kad mūsų nesupainiotų. Taigi, mus painiojo ne tik medikai, bet ir liaupsinamas DI. Pasirodo, kad jis gali būti ne tik pagalbininkas, bet ir klaidų malūnas. Ir absoliučiai juo pasitikėti negali – tik savo protu verta pasikliauti, o ne dirbtiniu intelektu. Jo atskleistą „tiesą“ visada reikia atidžiai tikrinti. Kaip ir šią – aš nesiilsiu ramybėje. Gyvenu įprastą gyvenimą, kalbuosi su žmonėmis, „gaudau“ rajono naujienas, o kartais atsiduriu įvykių sūkuryje ir juos stebiu iš labai arti be DI pagalbos.
Vasarą gražaus amželio sulaukusi kaimynė pradėjo skųstis skausmu rankoje, kuris vis stiprėjo. Ne kartą lankėsi medikų kabinetuose, bet šie tvirtino, kad reikia gerti nuskausminamuosius ir siųsdavo namo ramiai gulėti. Paguodė: praeis. Bet negelbėjo nei tepalai, nei tabletės – nežmoniškas skausmas ligonę vargino dieną naktį. Buvusi guvi, energinga senjorė seko akyse, kol vieną rytą nebepakėlė rankos ir vos išlipo iš lovos. „Aš dar noriu gyventi“, – graudžiai ištarė išsekusi ilgaamžė. Iškviesta greitosios medikų komanda nuramino, kad ne insultas, ir nugabeno į ligoninės priimamąjį. Negalėjau bejėgę kaimynę palikti vieną. Lydėjau ją vildamasi laimingos pabaigos – žmogus juk taip norėjo gyventi. Visiems sakau: pasiligojusių, pažeidžiamų nepalikite vienų!
Įstaigoje skaudančios ligonės rankos niekas neapžiūrėjo, tik sušvirkštė dozę nuskausminamųjų. Visgi atlikus kraujo tyrimus davė siuntimą į uostamiesčio ligoninę. Skausmo išvarginta senolė neramiai laukė traumatologijos skyriuje, kol gydytojas pakvies į kabinetą. Laukiančiųjų dešimtys, o traumatologai – du. Jie sukosi kaip vijurkai tarp mini operacinės ir apžiūros kabineto. Supranti, kad krūvis – didžiulis. Bet tokia medicinos sistema, kurią reformuoja besikeičiančios valdžios, vis labiau sveikatos pagalbos prieinamumą tolindamos nuo žmonių. Kabinete gydytojas klausinėjo ne į ligonę, bet į kompiuterį žiūrėdamas. Gal DI klausė diagnozės? Ir tuo pačiu metu dar kažkam telefonu davė nurodymus. Jis užsiminė apie stipresnius nuskausminamuosius, kurių dozę tuoj pat sušvirkštė slaugytoja. Išvada – gydytis namuose. Neva, tai atrozė, prispaustas nervas. O gal pagalvojo, kad nuo senatvės vaistų nėra. „Daktare, ar dėl to ligonė negali paeiti? Pažiūrėkit į skaudančią ranką – keistas darinys susiformavęs“, – paprašiau. Tada priėjęs pažiūrėjo ir išsiuntė senolę kompiuterinės tomografijos tyrimui. Atsakymas privertė ją skubiai guldyti į stacionarinį skyrių – tą patį vakarą ligonei operavo didžiulį abscesą. Nustatė baisią ir pavojingą bakteriją – auksinį stafilokoką. Kas būtų nutikę ligonei, jeigu ją vėl būtų išsiuntę namo? Dabar senjorė stiprėja dėkodama už tą stebuklingą akimirką, kai gydytojas atsitraukė nuo kompiuterio pažiūrėti į nežmoniškai skaudančią pacientės ranką ir sėkmingai išoperavo. Ir ji nesiilsi ramybėje.
„Pirmiausia būtina apžiūrėti pacientą, įvertinti jo būklę ir tik tada spręsti, kokios pagalbos jam reikia“, – įsidėmėjau Kretingos ligoninės vyriausiojo gydytojo R. Sakalausko žodžius. Neseniai savo straipsnyje „Bangoje“ tai parašė kolegė. Ir ne tik – šis medikas visada kolegoms akcentuoja žmogiškumo ir pagalbos svarbą. Kiek reikia tai visose įstaigose kartoti, kad ir senas žmogus laiku sulauktų pagalbos?