Dar ne barikadose
Ar kasmetinis šventinis ritualas reiškia, kad mūsų šalyje reali pagarba mokytojui yra didesnė?
Kol Prancūzijos didmiesčių priemiesčiuose liepsnoja mokyklos, mes Lietuvoje ką tik šventėme Tarptautinę mokytojų dieną. Gargždų, Priekulės, Veiviržėnų ir kitose rajono mokyklose skambėjo pakilūs žodžiai, pedagogai skendo rudens žiedų jūroje, mokinių tarybos organizavo fantastiškas staigmenas (bent jau taip atrodė feisbuko vaizdai mokyklų paskyrose), o valdžios atstovai dalijo padėkas. Tačiau ar šis kasmetinis šventinis ritualas reiškia, kad mūsų šalyje reali pagarba mokytojui yra didesnė?
Palyginus situaciją abiejose šalyse, išryškėja bendras vardiklis – švietimo sistemos prestižo devalvacija ir chroniškas išteklių trūkumas.
Būkime atviri sau: vieną dieną per metus trunkantis dėkingumo demonstravimas neatsveria likusių metų dienų, kai mokytojas susiduria su didžiuliu biurokratiniu spaudimu, neapgalvotomis reformomis bei neretai nepagarbiu moksleivių ar jų tėvų elgesiu. Šiuolaikinėje visuomenėje mokytojo autoritetas nebėra savaime suprantamas statusas, jį tenka išsikovoti kasdieninėje kovoje.
Tikroji pagarba mokytojui prasideda ne nuo pompastiškų lozungų spalio 5-ąją, o nuo kasdienių valstybės bei savivaldos prioritetų: adekvataus atlyginimo, saugios darbo aplinkos ir visuomenės pasitikėjimo jo darbu.
Kol Prancūzijos vyriausybė ir dešinioji opozicija dėl šio chaoso kaltina radikaliąją kairę, o saugumo ekspertai baksnoja į nevaldomą migrantų priemiesčių siautėjimą, Klaipėdos rajono skaitytojui gali atrodyti, kad šie įvykiai – tik tolimas svetimo pasaulio vaizdelis. Tačiau nubraukus prancūzišką radikalizmą ir politinį kurstymą, po smurto pelenais randame tas pačias sistemines piktžoles, kurios tyliai, bet užtikrintai nuodija ir Lietuvos mokyklų kasdienybę.
Prancūzijoje smurtinius veiksmus kursto ne tik politiniai radikalai, bet ir gili socialinė, kultūrinė atskirtis. Didžiųjų miestų priemiesčių mokyklose dirbti tiesiog bijoma: čia susiduriama su didžiule migrantų integracijos stoka, religiniu radikalizmu ir kasdiene agresija. Valstybė bando gesinti gaisrą pinigais – probleminių zonų mokytojams moka didesnius atlyginimus ir premijas, tačiau vien eurai saugumo ir pagarbos nesukuria. Jauni, ką tik studijas baigę specialistai, privaloma tvarka paskirti į šiuos karštuosius taškus, neatlaiko psichologinio spaudimo, o kartais ir fizinio smurto. Tad bėga kuo toliau nuo pasirinktos pedagogo profesijos. Rezultatas – katastrofiškas mokytojų trūkumas ir perpildytos klasės, kuriose ugdymą keičia išgyvenimo drama.
Žvelgiant į Lietuvą, ką tik atšventusią Tarptautinę mokytojų dieną, vaizdas giedresnis tik iš pirmo žvilgsnio. Pas mus pedagogų dar niekas neapipila benzinu ir nedegina klasių. Tačiau mūsų mokyklų kasdienybė serga lėtiniu uždegimu. Lietuvoje mokytojo profesijos prestižas devalvuotas ne fiziniu smurtu, o sisteminiu pažeminimu, kurį kasdien patiria ne vienas Lietuvos pedagogas. Mes kol kas neturime migrantų getų, bet turime socialinę atskirtį tarp didmiesčių ir regionų mokyklų, tarp klestinčių privačių ir valstybinių mokyklų, biurokratinį aparatą, kuris iš mokytojo reikalauja būti labiau ataskaitų pildytoju nei ugdytoju, ir nuolatines, chaotiškas reformas, kurios keičiasi greičiau nei spėjama joms pasiruošti. Apmaudu, kad ir mokytojai kartais toms reformoms ploja nesusimąstydami – vieni bijodami, kiti siekdami kokio eksperto vardo, kiti pataikaudami, – o paskui patys nuo to kenčia.
Po Tarptautinės mokytojų dienos, kai nuostabus solistas Liudas Mikalauskas Gargždų kultūros centre pakylėjo pedagogus ta magiškąja dainos fraze – mūsų dienos kaip šventė – spalio 6-osios rytą pedagogai sugrįžo į tą pačią probleminę kasdienybę.
Vidutinis Lietuvos mokytojo amžius sparčiai artėja prie pensinio, o jaunų specialistų pritraukimas į ugdymo įstaigas beveik prilygsta stebuklui. Ir mūsų rajono mokyklos desperatiškai ieško tiksliųjų mokslų, kalbų specialistų, specialiųjų pedagogų. Kai kuriose mokyklose kartais sergantį mokytoją pamokose pavaduoja aukštesniųjų klasių gabesnieji mokiniai. Ir sako, jiems neblogai sekasi… Ne vienas mokytojas, siekdamas užsitikrinti oresnį pragyvenimą, dirba pusantro ar net dviem etatais, bėgiodamas per kelias ugdymo įstaigas. Tai tiesus kelias į profesinį perdegimą.
Kita skaudi kasdienybės realybė – įtraukusis ugdymas, kuris popieriuje skamba gražiai ir kilniai, tačiau praktikoje virto dar viena našta ant kiekvieno mokytojo pečių. Į bendrąsias klases integruojant specialiųjų ugdymo poreikių turinčius vaikus, mokykloms trūksta padėjėjų, psichologų ir logopedų. Mokytojas dažnai lieka vienas prieš mokinių klasę, kurioje privalo ir išmokyti programą, ir suvaldyti elgesio krizes, ir patenkinti individualius poreikius. Tai emocinis mikrosmurtas, kurį pedagogai išgyvena kasdien, savyje tyliai gniauždami neviltį.
Didžiausias Prancūzijos ir Lietuvos švietimo krizių panašumas – visuomenės pagarbos praradimas. Prancūzijoje tai reiškiasi fizine agresija priemiesčiuose, o Lietuvoje – vartotojišku tėvų požiūriu. Šiandien mokykla neretai suvokiama kaip paslaugų teikėja, o mokytojas – kaip aptarnaujantis personalas, kurį galima apdergti feisbuke ar skųsti instancijoms, tąsytis net teismuose dėl kiekvieno neįtikusio pažymio ar kritiškesnės pedagogo pastabos. Kai tėvai namuose vaikui girdint demonstratyviai menkina mokytojo autoritetą, mokinys tą pačią nepagarbą skleidžia mokykloje.
Tikroji pagarba mokytojui prasideda ne nuo pompastiškų kalbų kartą per metus, o nuo kasdienio mūsų visų palaikymo: kai tėvai tampa mokytojo partneriais, o ne prokurorais, ir kai valstybė bei savivalda užtikrina saugias, prognozuojamas ir finansiškai orias darbo sąlygas. Prancūzijos pamoka skaudi: jei akis užmerksime prieš švietimo pamatų griovimą, vieną dieną problemos gali išsiveržti į gatves. Šventinis šurmulys praėjo, o tikrasis pilietiškumo egzaminas mums, visuomenei, tęsiasi kasdien, prie kiekvienos klasės durų.
