Saldainis – tėvams, pareigos – darbdaviams
Įstatymų leidėjai, priimdami gražius socialinius sprendimus, dažnai pamiršta esminę problemą – kaip tai bus įgyvendinta praktikoje ir neretai būtent tiek viešojo sektoriaus įstaigos, tiek verslo bendrovės vadovas lieka tarp kūjo ir priekalo.
Lietuvos Seimo sprendimas padidinti vaikų amžiaus ribą nuo 12 iki 14 metų, iki kurios tėvams suteikiami darbdavio apmokami mamadieniai ir tėvadieniai, yra dar vienas posūkis šalies šeimos politikoje. Nuo 2027 m. sausio 1 d. įsigaliosianti tvarka ne tik išplečia tėvų teises, nors verslas neretai su baime skaičiuoja galimus nuostolius dėl laisvų darbo dienų ir kaip sureguliuoti darbo grafikus.
Įstatymų leidėjai aiškina, kad iki šiol galiojusi 12 metų riba buvo psichologiškai ydinga. Būtent 12–14 metų laikotarpis – ankstyvoji paauglystė – yra vienas sudėtingiausių vaiko emocinės ir socialinės brandos etapų. Tai metas, kai keičiasi mokyklos aplinka, prasideda hormonų audros, o tėvų autoritetą ima kvestionuoti bendraamžių įtaka. Manoma, kad papildomas laikas su tėvais, ypač per moksleivių atostogas, apsaugo paauglius nuo palikimo likimo valiai.
Ar nauja lengvata tėvams dažniau pabūti su vaikais pasiteisins, parodys tik laikas. Tokias permainas bus galima aptarti gal po kokių trejų ketverių metų: ar tiktai jos duos laukiamų teigiamų rezultatų? Ar tikrai tėvai, gavę darbdavio apmokamą laisvadienį, tą dieną praleidžia su vaikais: eina į muziejus, skaito knygas, kartu žiūri filmus arba supažindina savo atžalas su gamtos įvairove? Kiek tokių tėvų pažįstame savo artimoje aplinkoje? Apie ką jie kalba grįžę į darbą iš mamadienių, tėvadienių: štai vieni pasakoja remontavę savo mašiną, kiti triūsė savo namo statybose, treti su draugais linksminosi, o mamos aptaria manikiūrus arba kaip skalbė, virė, tvarkėsi namus. Gerai, jei tai darė kartu su vaikais. Ar tikrai su vaikais?..
Žiūrint iš valstybės perspektyvos, ši reforma yra klasikinė prevencinė priemonė. Esą valstybei kur kas pigiau dabar sudaryti sąlygas tėvams ugdyti vaikus, nei vėliau spręsti jaunimo nusikalstamumo, psichologinių sutrikimų ar ankstyvų priklausomybių problemas. Gražu, jei tai pasitvirtins.
Lietuvos modelis, kai mamadieniai, tėvadieniai yra visiškai apmokami vidutiniu darbo užmokesčiu, Europos kontekste yra gana unikalus ir dosnus.
Kitose šalyse taikomi kitokie tėvų laiko derinimo mechanizmai. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys (Švedija, Norvegija). Čia akcentuojamos lanksčios kasmetinės vaiko priežiūros valandos ir teisė dirbti ne visą darbo dieną (pavyzdžiui, 75 % etato), kol vaikui sueis 8 ar net 12 metų. Švedijoje tėvai turi teisę į tam tikrą skaičių laisvų dienų per metus vaiko slaugai ar ugdymui, tačiau tai dažniausiai kompensuojama per socialinio draudimo sistemą, o ne tiesiogiai darbdavio lėšomis. Vokietijoje egzistuoja „vaiko ligos dienos“, kurių skaičius neseniai buvo padidintas ir kurias apmoka ligonių kasos, o ne darbdavys.
Taigi, Lietuvoje yra kita medalio pusė: kiek darbdaviams kainuoja ši valstybės įpareigota gerovė? Nors socialiniu požiūriu reforma sulaukia plojimų, verslo ir viešojo sektoriaus vadovams ji sukelia stiprų galvos skausmą. Mamadieniai ir tėvadieniai nėra „nemokamos atostogos“ – už jas darbuotojui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis (VDU), o šie kaštai visiškai krenta ant darbdavio pečių. Viena mamadienio diena darbdaviui kainuoja apie 90–100 eurų. Yra ir netiesioginės išlaidos: jei darbuotojas turi teisę į 1 mamadienį per mėnesį, per metus susidaro 12 papildomų laisvų dienų – tai prilygsta dar vienoms pusės mėnesio atostogoms. Kai amžiaus riba pakeliama iki 14 metų, įmonėse drastiškai išauga darbuotojų, turinčių teisę į šią lengvatą, skaičius. Verslas privalo mokėti už dienas, kuriomis joks produktas ar paslauga nėra sukuriama. O jei verslo įmonė maža, tik keli darbuotojai, tai itin aštriai iškyla dilema, kas atliks būtent to darbuotojo darbą, kuriam teisiškai priklauso laisvadienis?..
Didžiausias šios reformos praktinis akligatvis išryškėja įstaigose, kuriose kolektyvo pagrindą sudaro moterys. Pavyzdžiui, vaikų darželiai arba mokyklos. Kai dešimt ar penkiolika įstaigos darbuotojų turi teisę į laisvas dienas, vadovui tenka neįmanoma užduotis – nuolat perbraižyti darbo grafikus. Sistemos paradoksas tas, kad švietimo įstaigose dirba beveik išskirtinai moterys, iš kurių didelė dalis dabar turės teisę į mamadienius iki vaiko 14-ojo gimtadienio. Rezultatas? Vadovas tampa ne ugdymo proceso strategu, o kasdieniu gaisrų gesintoju ir grafikų vergu. Paradoksalu, bet tos pačios darbuotojos, kurios džiaugiasi gavusios savo mamadienį, pyksta, kai vadovas keičia grafiką ir prašo pavaduoti kolegę. Stinga elementaraus supratimo, kad teisė į laisvą dieną sukuria pareigą kažkam kitam tą dieną atidirbti. Šis solidarumo trūkumas sukuria toksišką atmosferą. Vadovas lieka kaltas abiem pusėms: vienai darbuotojai jis privalo suteikti laisvą dieną pagal įstatymą, o kitą įsiutina, nes dėl to griūva jos asmeniniai planai ir nusistovėjęs darbo ritmas.
Įstatymų leidėjai, priimdami gražius socialinius sprendimus, dažnai pamiršta esminę problemą – kaip tai bus įgyvendinta praktikoje ir neretai būtent tiek viešojo sektoriaus įstaigos, tiek verslo bendrovės vadovas lieka tarp kūjo ir priekalo.
Verslo asociacijos jau seniai siūlo, kad mamadieniai būtų apmokami ne iš darbdavio kišenės, o iš „Sodros“ biudžeto (panašiai kaip vaiko ligos dienos). Tai nuimtų finansinę naštą nuo darbdavių ir sumažintų diskriminaciją samdant vaikus turinčius darbuotojus. Deja, dabar minėtas įstatymas suteikė tėvams saldainį, tačiau sąskaitą už jį ir visą organizacinį pragarą paliko apmokėti įstaigų, bendrovių, įmonių vadovams.
