Pražūtingi valdžios vakarėliai
Švaistūniškas ministerijos vakarėlis tampa vadovėliniu pavyzdžiu, kaip viena neapgalvota šventė gali nubraukti ilgus mėnesius kurtą pasitikėjimą, kad gynybos reikalai yra valstybės prioritetas.
Pastarosiomis dienomis Lietuvą „pralinksmino“ žinia, privertusi susigūžti ne vieną sunkiau besiverčiantį mūsų šalies žmogų. Krašto apsaugos ministerija 200 darbuotojų šventei prestižiniame Vilniaus „Bokšto skvere“ išleido beveik 50 tūkstančių eurų – tiksliau, 47 559 eurus, iš kurių liūto dalis yra mūsų visų, mokesčių mokėtojų, pinigai.
Kol regionų gyventojai skaičiuoja kiekvieną eurą pabrangusiam šildymui, degalams ar maistui, sostinės grietinėlę linksmino brangiai apmokami popatlikėjai D. Montvydas ir grupė „Baltos varnos“ (beje, itin pamėgti ir samdomi biudžetinių įstaigų) bei iliuzionistai. Šis KAM darbuotojų vakarėlis jiems turėjo likti maloniu prisiminimu, jei nebūtų paviešinta. Štai prezidentas G. Nausėda pareiškė, kad tokie prabangūs renginiai tiesiogiai diskredituoja visą krašto apsaugos finansavimą visuomenės akyse, o premjeras M. Sinkevičius oficialiai pareikalavo ministro R. Kauno pasiaiškinti.
Žvelgiant į šią situaciją paprasto žmogaus akimis, kyla natūralus apmaudas. Kodėl valstybės aparate vis dar reikia tokių prabangių vakarėlių? Ar jie tikrai būtini šiandien, kai aplink tvyro milžiniška geopolitinė įtampa, o iš televizijos ekranų nuolat girdime raginimus ruoštis blogiausiam ir kuo daugiau aukoti gynybai? Valstybė iš verslo ir piliečių prašo išskirtinio solidarumo, planuoja naujus mokesčius gynybos fondui, o pati gynyba besirūpinanti ministerija demonstruoja švaistūniškumą ir empatijos trūkumą. Palyginimui, kai anksčiau ministerijai vadovavo D. Šakalienė, tokios šventės buvo išvis atsisakyta, o kai kurie šventiniai susibūrimai kukliai vykdavo tik ministerijos salėse. Šįkart pasirinktas demonstratyvus išlaidavimas siunčia labai pavojingą signalą visai visuomenei.
Kasdienį nerimą žmonėms dar labiau stiprina nenumaldomai kylančios degalų kainos. Švieslentės degalinėse kiekvieną rytą vairuotojams kelia milžinišką stresą, nes brangstantis kuras pabrangina viską – nuo duonos parduotuvėje iki būtiniausių paslaugų. Žmonės piktinasi ir klausia, kodėl valdžia nesiima realių veiksmų šiai naštai palengvinti. Tačiau atsakymai iš valdžios koridorių visuomet skamba vienodai – atšaunama, kad sumažinti akcizų degalams neva neįmanoma, nes skaudžiai nukentėtų valstybės biudžetas. Be to, nuolat prisidengiama griežtais susitarimais su Europos Sąjunga, esą bendrijos taisyklės neleidžia savavališkai keisti mokesčių politikos. Keista, tačiau tos pačios taisyklės ir „kenčiantis biudžetas“ staiga užmirštami, kai reikalas pakrypsta link valstybinių įstaigų pramogų. Čia valstybės pinigus galima laidyti į kairę ir į dešinę, o mokesčių mokėtojų eurai lengvai teka į uždarbiaujančių renginių firmelių, popatlikėjų sąskaitas.
Ši istorija – tik ledkalnio viršūnė. Atidžiau pažvelgus į valstybės institucijų ir valstybinių įmonių veiklą, panašių „puotų maro metu“ pavyzdžių galima aptikti dešimtimis. Lietuvos žmonės dar nespėjo pamiršti energetikos sektoriaus įmonių ir valstybinių agentūrų organizuotų išvažiuojamųjų seminarų bei švenčių prabangiuose pajūrio viešbučiuose, kur dešimtys tūkstančių eurų mokesčių mokėtojų pinigų be jokios sąžinės graužaties ištaškoma garsiems renginių vedėjams ar moderatoriams (labai madinga garsias pavardes kviestis ir į regionų šventes, forumus), gurmaniškoms vakarienėms bei specialioms pramogoms. Tokie kasdieniai faktai rodo, kad KAM atvejis nėra atsitiktinė klaida, o greičiau giliai įsišaknijusi ydinga sistemos kultūra.
Visi dar puikiai prisimename buvusios premjerės I. Ruginienės vyriausybės skelbtas taupymo programas, kai įvairioms institucijoms buvo drastiškai karpomas finansavimas, o regionuose, pavyzdžiui, stigo ligonių kasos lėšų ligoninėms sumokėti už suteiktas viršplanines paslaugas. Prisiminkime Kretingos ligoninės pavyzdį, kai už daugiau padarytų operacijų jai ne padėka buvo pareikšta, o priekaištaujama, kam tiek daug pacientų gydė. Šiame fone KAM vakarėlis bei kitų įstaigų išlaidos sukuria dvejopos Lietuvos įvaizdį: vienoje pusėje – sostinės, valstybės įstaigų elitas, besilinksminantis už dešimtis tūkstančių valstybinių eurų, o kitoje – eiliniai gyventojai, priversti skaičiuoti kiekvieną centą ir veržtis diržus iki paskutinės skylutės.
Didžiausia šių skandalų žala yra ne tūkstančiai eurų, o griaunamas visuomenės pasitikėjimas savo valstybe. Ministro R. Kauno bandymas teisintis, kad ministerijoje dirba „ne robotai“, o žmonės ir tiesiog reikia stiprinti bendruomeniškumą, skamba ciniškai. Žinoma, komandą formuoti ir pastangas įvertinti reikia, tačiau tam tikrai nebūtina nuomotis pačių brangiausių Vilniaus erdvių ir samdyti šalies žvaigždžių, kurios ir taip puikiai uždirba iš privačių užsakymų. Kai paprastas žmogus savo akimis pamato, kad valstybei atiduoti mokesčiai virsta popmuzikos atlikėjų honorarais ar abejotinos vertės seminarais, kaip jis gali nuoširdžiai tikėti, jog kiti – milijardiniai – krašto apsaugos pirkimai ar ginkluotės įsigijimai yra vykdomi racionaliai, skaidriai ir be pinigų švaistymo?
Šis švaistūniškas ministerijos vakarėlis tampa vadovėliniu pavyzdžiu, kaip viena neapgalvota šventė gali nubraukti ilgus mėnesius kurtą pasitikėjimą, kad gynybos reikalai yra valstybės prioritetas. Šalies saugumas ir gynybinė galia prasideda ne nuo fejerverkų ar uždarų vakarėlių, o nuo kiekvieno piliečio vidinio noro ir dvasinės valios prireikus ginti savo tėvynę. O ši valia stiprėja tik tada, kai visuomenė mato realų teisingumą, vadovų solidarumą ir jaučia, kad šalies valdžia gyvena tais pačiais kasdieniais rūpesčiais bei sunkumais, kaip ir visa likusi Lietuva. Šį kartą vertybinis kompasas, deja, visiškai nusisuko į kitą pusę, palikdamas žmones su dideliu nuoskaudos ir nepasitikėjimo jausmu.
