Audros paralyžius
Stichija parodė, kad skaitmenizacija, kurią dažnai laikome panacėja nuo visų problemų, krizės akimirką tampa ir mūsų spąstais
Rugpjūčio 22-osios naktį Lietuvą nusiaubusi stichija įsimins ilgam. Katastrofinis vėjas, pajūryje ir Vakarų Lietuvoje gūsiuose siekęs net 33 m/s, bei prapliupusios liūtys apnuogino paradoksalią tiesą: kuo labiau pasikliaujame skaitmenizacija ir išmaniosiomis technologijomis, tuo labiau tampame pažeidžiami, kai gamta nusprendžia parodyti savo jėgą. O jeigu X valandą jėgą parodytų ne tik stichija? Ar esame pasirengę nuolat gyvendami feisbuko nerealybėje?
Audrai nurimus ir kai kam tekusi dalia net kelias dienas pratūnoti tamsoje paliko ne tik apmaudo pojūtį dėl sugedusių maisto produktų neveikiančiuose šaldytuvuose ar neįvykusių suplanuotų kelionių, susitikimų, darbų. Tokia situacija paskatina labiau susivokti, ką gi darome ne taip? Lietuvoje investuojame milijonus į tinklų skaitmenizavimą, išmaniąsias valdymo sistemas ir žaliąją energetiką. Tačiau ši stichija parodė, kad skaitmenizacija, kurią dažnai laikome panacėja nuo visų problemų, krizės akimirką tampa ir mūsų spąstais – mes nebemokame valdyti procesų rankiniu būdu ir daugelis nesame pasirengę gyventi ištikus ekstremaliai situacijai.
Audros padariniai – ne sausi skaičiai ataskaitose, o realios, skaudžios žmonių istorijos, yra net viena auka, keli žmonės buvo sužeisti. Draudikų skaičiuojama žala visoje šalyje greitai perkopė 3 milijonus eurų, nukentėjo tūkstančiai pastatų ir per 56 tūkstančius hektarų pasėlių. Tačiau skaudžiausiai nukentėjo tie, kurių kasdienybė ir pragyvenimas buvo patikėti technologijoms. Štai Kaišiadorių rajone dėl dingusios elektros ir akimirksniu sustojusios modernios ventiliacijos paukštyne nugaišo 30 tūkstančių broilerių. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kad kuo labiau automatizuojame gyvybiškai svarbius procesus, tuo didesnė tampa vienos klaidos ar vieno nutraukto elektros laido kaina.
Kai kurie Vakarų Lietuvos gyventojai, pirmieji pasitikę uraganinius gūsius, pajuto, ką reiškia visiškas ryšio ir infrastruktūros paralyžius. Bendrasis pagalbos centras šalyje per parą sulaukė daugiau nei 24 tūkstančių skambučių, o ugniagesiai gelbėtojai skubėjo į pagalbą apie 2 500 kartų. Virtę medžiai ne tik užtvėrė kelius, bet ir kai kur nutraukė elektros oro linijas – piko metu visoje Lietuvoje tamsoje skendėjo net 268 tūkstančiai vartotojų.
Šiandien, kai skaitmenizacija siūloma kaip vaistas nuo visų problemų, ši audra parodė kitą medalio pusę. Dingus elektrai, Lietuvos miesteliuose ir kaimuose akimirksniu išsijungė mobilusis ryšys, nustojo veikti išmanieji skaitikliai, o parduotuvėse tapo nebeįmanoma atsiskaityti kortelėmis ar telefonu. Žmonės, įpratę visą savo gyvenimą ir finansus nešiotis kišenėje, liko be galimybės nusipirkti net duonos, nes bankomatai ir kasos aparatai kai kur tiesiog užgeso.
Kaskart po stipresnės audros kyla ta pati diskusija – kas kaltas, kad XXI amžiuje tūkstančiai šeimų savaitę turi gyventi lyg akmens amžiuje? „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) teisinasi, kad ši audra buvo žymiai stipresnė už ankstesnes, o šimtai brigadų dirbo nesustodamos. Tačiau žmonėms, žiūrintiems į tamsoje skendinčius namus, šie pasiteisinimai paguodos neteikia.
Kritikai jau daugelį metų kalba apie tai, kad investicijos į brangias skaitmenines sistemas ir išmaniąsias programėles neturi prasmės, jei pati fizinė infrastruktūra yra pasenusi. Kol elektros laidai eis per miškus oro linijomis, tol kiekvienas stipresnis vėjas Klaipėdos, Kretingos, Šilutės ar kituose šalies rajonų miškuose guldys medžius ant laidų. Nors nukentėjusiems gyventojams po 72 valandų be elektros priklauso kuklios kompensacijos, jos negrąžins prarasto saugumo jausmo. Audra apnuogino tiesą – jokie algoritmai negali sulaikyti ant elektros laidų krentančio ąžuolo. Ir jokie gražiai suokiantys ESO viešųjų ryšių specialistai greitai nesutvarkys elektros linijų, jei investicijos į šalies elektros ūkį yra skirstomos aplaidžiai.
Daliai gyventojų buvo pranešta, kad elektros teks laukti beveik savaitę. Tai reiškia septynias dienas be šilto vandens, šaldytuvo ir ryšio su pasauliu. Dalyje Lietuvos, kur vienkiemiai ir maži kaimeliai yra glaudžiai apsupti gamtos, ši savaitė tapo tikru išgyvenimo iššūkiu. Į tokią situaciją savo sodyboje buvo patekusi ir mūsų kolegė, Anykščių rajono laikraščio „Anykšta“ redaktorė. Tačiau laikraštis išėjo – spaustuvės dirba su generatoriais ir laikraščiai gali skleisti žinias net ekstremaliomis situacijomis. Spaudą išplatina žmonės, o be ryšio operatorių užgesę ekranai žinių nebetransliuoja. Tad neskubėkime nurašyti laikraščių vertės.
Po stichijos pažeidimų didžiausia problema tampa ne televizoriaus ar kompiuterio trūkumas, o elementarus vanduo. Šiuolaikiniuose priemiesčių namuose, pavyzdžiui, sparčiai besiplečiančiose Klaipėdos rajono gyvenvietėse, visi gręžiniai veikia su elektriniais siurbliais. Dingus elektrai, dingsta ir vanduo. Žmonės lieka be galimybės nusiprausti, nuleisti vandenį tualete ar išsivirti bent arbatos. Štai Šilutės ir aplinkinių rajonų seniūnijos skubiai ieškojo mobilių generatorių, kad paleistų bent pagrindines vandens stotis, o gyventojai šulinius prisiminė kaip didžiausią turtą.
Kita bėda – maistas. Žmonės, pasiruošę žiemai ir pilnus šaldiklius užpildę uogomis, daržovėmis, mėsa, su baime stebėjo, kaip tiesiog akyse tirpsta jų atsargos.
Šalyje kilęs masinis generatorių ir automobilinių inverterių pirkimo bumas parodė viena: mes staiga supratome, kokie esame priklausomi nuo vieno vienintelio laido. Ši rugpjūčio audra tapo grėsmingu, bet reikalingu priminimu. Technologijos yra nuostabus įrankis, palengvinantis kasdienybę, tačiau jos nėra panacėja.
Rugpjūčio 22-osios audra turėtų tapti rimtu signalu ne tik infrastruktūros valdytojams, bet ir kiekvienam iš mūsų. Technologijos ir skaitmenizacija palengvina gyvenimą, tačiau jos nėra absoliutus saugumo garantas. Tikrasis atsparumas ateities stichijoms slypi ne naujose programėlėse, o fiziniame infrastruktūros stiprinime ir gebėjime išlikti savarankiškiems net tada, kai ekranai užgęsta. Stichijos pamokos yra svarbios ne tik mūsų kasdienei buičiai, bet ir nacionaliniam saugumui.
