Vandalizmas Gargžduose, o kas toliau?
Vandalizmas nėra laisvalaikio užimtumo problema. Tai yra vertybių, emocinės brandos ir savikontrolės krizė
Rugsėjo 5-osios naktį Gargžduose, Klaipėdos, Turgaus, Melioratorių bei Dariaus ir Girėno gatvėse, nuaidėjo iki šiol miestui nebūdingas vandalizmo proveržis, kurio metu, manoma, buvo apgadinta daugiau nei dešimt transporto priemonių. Iš tiesų tiksliai nežinoma, kiek, nes ne visi savininkai kreipėsi į policiją. Manoma, kad nusikaltimas įvykdytas tamsiuoju paros metu, tarp vidurnakčio ir 4 valandos ryto. Šis precedento neturintis chuliganizmo aktas mums, vietos bendruomenei, tapo skaudžiu signalu, verčiančiu kelti klausimus apie mūsų viešosios erdvės saugumą, bendrą elgesio kultūrą ir galbūt net vertybių krizę artimoje aplinkoje.
Gargždai garsėja kaip jaukus, šeimoms draugiškas ir saugus miestas, kuriame bendruomeniškumo jausmas neleidžia kerotis sunkiems nusikaltimams. Būtent todėl šis masinis automobilių niokojimas sukrėtė žmones – tai nebuvo paprasta vagystė siekiant naudos. Tai buvo grynai agresyvi destrukcija, nukreipta prieš niekuo dėtus bendrapiliečius.
Kai viešoji erdvė nustoja būti saugi, nukenčia ne tik materialus turtas, bet ir nematomas visuomenės pamatas – tarpusavio pasitikėjimas. Kiekvienas sudaužytas stiklas ar aplankstytas kėbulas tarsi siunčia chuliganų žinutę: „Tavo pastangos, darbštumas užsidirbant savo turtą mums nieko nereiškia.“
Šis chuliganizmo atvejis apnuogina gilesnes socialines problemas, kurias sociologai dažnai įvardija kaip atsakomybės už savo veiksmus praradimą. Tai ir pagarbos privačiai nuosavybei stoka. Juk automobilis daugeliui dirbančių žmonių yra ne prabangos prekė, o kasdienis darbo įrankis, įgytas sunkiu darbu. Jo sugadinimas sukelia grandininę reakciją – finansinių nuostolių, sugriautus dienos planus ir emocinį nesaugumą.
Toks vandalizmas atveria kitas skaudžias nūdienos visuomenės žaizdas. Dažnai alkoholis ar psichotropinės medžiagos tampa katalizatoriumi, išlaisvinančiu primityviausius impulsus. Kai nelieka vidinių moralinių stabdžių, vieša vieta tampa platforma destruktyviam „saviraiškos“ būdui. Po įvykio internetinėje erdvėje akimirksniu kilo komentuojančiųjų pykčio ir gandų banga. Visuomenė reikalauja teisingumo, nes jaučia, kad pažeistos esminės sugyvenimo taisyklės. Tačiau šalia pasipiktinimo komentarų pasigirdo ir klasika tapęs pateisinimas: „O ką tam jaunimui veikti? Mieste nėra kur dėtis, štai ir daro nesąmones iš nuobodulio.“ Kai grupė jaunuolių tamsią naktį niokoja turtą, juos gena ne „būrelių trūkumas“, o deindividualizacijos fenomenas (paprastai tariant – bandos jausmas) ir noras patirti momentinę, iliuzinę galią. Sugadinti tai, kas sukurta kito, jiems tampa lengviausiu būdu kompensuoti vidinį bejėgiškumą ar pyktį.
Šis įvykis verčia užduoti kelis nepatogius, atvirus klausimus. Tėvams: ar tikrai žinote, kur jūsų paaugliai buvo 2 valandą nakties? Ar su jais kalbate apie pagarbą svetimam turtui, ar tik tikitės, kad juos „išauklės“ mokykla ir užims būreliai? Klausimas ir mums visiems: ar nesukuriame per daug saugaus pateisinimo vandalams, nurašydami jų agresiją paprastam nuoboduliui? Ar mes, kaip visuomenė, pakankamai kalbame su jaunąja karta apie tai, kur baigiasi „pokštas“ ir prasideda nusikaltimas? Vandalizmas nėra maištas prieš sistemą, nėra jaunatviškas polėkis (ir vėlgi mumyse įsikerojęs primityvus pateisinimas, esą argi patys nebuvome jauni, argi patys nešėliojome?). Psichologai vieningai sutaria – vandalizmas nėra laisvalaikio užimtumo problema. Tai yra vertybių, emocinės brandos ir savikontrolės krizė. Pasakykime atvirai ir tiesiai: šiuo minimu atveju tai yra akivaizdus bendruomeniško sugyvenimo principo nepaisymas, tiesiog spjūvis mums, gargždiškiams, į veidą.
Moksleiviams, jaunimui užimtumo centrų durys Gargžduose atviros kasdien. Štai suskaičiavau, kad vien Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centre yra 16 nemokamų būrelių ir studijų. O kur dar mokyklų, kultūros centrų, viešųjų įstaigų, Gargždų atviro jaunimo centro užsiėmimų gausybė. Tačiau tam, kad jaunuolis pasirinktų medijų studiją, futbolą ar žūklės būrelį, o ne beprasmišką destrukciją gatvėje, reikalingas vidinis stuburas. O jis pirmiausia formuojasi ne būreliuose, ne ekstremalaus sporto aikštelėse, bet šeimoje ir artimiausioje aplinkoje.
Klaipėdos rajono policijos komisariatas dėl svetimo turto sugadinimo pradėjo ikiteisminį tyrimą, pradėjo jau nustatyti du įtariamieji. Vandalams gresia viešieji darbai, baudos arba laisvės apribojimas. Tačiau pareigūnai neslepia nuogąstavimų: jei paaiškės, kad piktadariai – nepilnamečiai, realios bausmės gali būti minimalios.
Šis rugsėjo savaitgalio įvykis turi tapti ne šiaip dar viena eilute kriminalinėje kronikoje, ne naktiniu nuotykiu pasigiriant „Tik Tok“ platformoje, o rimtu postūmiu Savivaldybei įrengti daugiau modernių stebėjimo kamerų (aišku, rajono biudžetas – ne guminis, bet žmonių saugumas – svarbiausia), o ir visiems gargždiškiams reikia labiau susitelkti, mažiau feisbukuose dejuoti, kurti ne butaforines, o tikras saugios kaimynystės grupes ir nelikti abejingiems tam, kas vyksta už mūsų namų durų. Šį kartą kliuvo tik automobiliams, o koks gali būti kitas vandalų žingsnis, jei jie nebus sustabdyti?..
