Auksinis maisto krepšelis
Vasaros atostogoms ritantis į pabaigą, ir televizijos žiniose mažiau reportažų iš paplūdimių, o daugiau žinių apie atskubantį rūstesnį rudenį. Beveik kas antrose žiniose kalbama apie maisto produktų kainų pasiutpolkę, kuriai, atrodo, galo nėra.
Maisto kainos yra greičiausiai pastebimas kasdienio gyvenimo rodiklis. Tai natūralu – maistui Lietuvos gyventojai skiria maždaug penktadalį visų savo namų ūkio išlaidų. Tačiau pastaruoju metu apsilankymas prekybos centre vis dažniau primena testą stiprių nervų savininkams. Nors oficialiojoje statistikoje kartais pasirodo pranešimų apie fiksuojamą kainų stabilizavimąsi ar minimalų atpigimą, realybė mūsų piniginėse diktuoja kitokį scenarijų. Mat per pastaruosius penkerius metus maisto produktai šalyje pabrango daugiau nei 50 procentų, o bendras maisto kainų lygis Lietuvoje jau perkopė Europos Sąjungos vidurkį.
Kas iš tiesų suka šią brangimo karuselę? Tradiciškai pirštu bedama į prekybininkų godumą, tačiau ekonomikos užkulisiai rodo, kad problemos šaknys – kur kas gilesnės.
Vienas akivaizdžiausių maisto kainų katalizatorių – situacija degalinėse. Kiekvienas maisto produktas – ar tai būtų mūsų žemėje užauginta bulvė, ar iš tolimų kraštų atkeliavęs bananas – iki parduotuvės lentynos turi nuvažiuoti šimtus ar tūkstančius kilometrų. Kai dėl neramumų pasaulyje ir naftos rinkų svyravimų kyla degalų kainos, transporto įmonės nedejuoja dantis sukandusios – jos šias išlaidas iškart perkelia ant galutinio pirkėjo pečių. Negana to, brangus kuras kerta ir per pačių ūkininkų traktorius bei kombainus laukuose. Kai traktoriaus baką užpildyti kainuoja lyg pusė karvės, pigių kruopų ar daržovių tikėtis tiesiog naivu.
Žemės ūkis šiandien gauna smūgių iš dviejų pusių. Pirma, pasaulį krečia sausros ir karščio bangos, kurios drastiškai mažina derlių visame pasaulyje. Antra, Lietuvoje veikia keistas dėsnis, kurį ekonomistai vadina „kainų perdavimo asimetrija“, o paprasti žmonės – tiesiog neteisybe. Pavyzdžiui, kai supirkėjai iš ūkininkų pieną ima už kapeikas, parduotuvėje pieno pakelis kažkodėl neatpigo perpus. Pasirodo, kol pienas virsta varške ar sūriu, jį „apėda“ pabrangusi elektra, išaugę perdirbimo įmonių darbuotojų atlyginimai ir brangūs pašarai. Lietuvos žemės ūkio rūmai tik gūžčioja pečiais: ūkininkai tikrai nelobsta, didžiąją pelno dalį tiesiog praryja maisto tiekimo grandinės tarpininkai.
Pieno sektorius geriausiai parodo tą minėtą „kainų neteisybę“, kai žaliavos supirkimo kainos krenta, bet lentynose pokyčių nematyti. Per pastaruosius penkerius metus pienas ir jo produktai šalyje pabrango vidutiniškai net 75 procentais. Sviesto kainos Lietuvoje jau kurį laiką bado akis, o nepriklausomi kainų tyrėjai iš Pricer.lt nuolat pastebi, kad už kokybišką 82 proc. riebumo sviestą lietuviai moka gerokai daugiau nei vokiečiai ar lenkai. Mėsos gaminiai per penkerius metus šalyje pabrango vidutiniškai 63 procentais.
Akivaizdžiausia, kaip per pastaruosius kelerius metus yra pabrangę maisto produktai, parodo ir pietų kaina kavinėse. Štai kad ir tokia vienos kavinės Gargžduose pietų meniu iliustracija: pupelių sriuba – 2,50 euro, kalakutienos šnicelis – 8 eurai, kiaulienos sprandinė – 9 eurai, vienas cepelinas – 5 eurai ir t. t. Sakysite, ko gi valgyti kavinėse? Bet ne visi turi galimybę pietums grįžti namo, tenka jomis naudotis.
Paradoksalu, bet prie kainų augimo prisidedame ir mes patys. Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis pastaruosius kelerius metus augo gana sparčiai. Ekonomistai pastebi, kad didesnės gyventojų pajamos sukuria stipresnę vidaus paklausą.
Kai žmonės turi pinigų, jie linkę pirkti daugiau ir kokybiškesnio maisto, o verslas, matydamas, kad vartotojas pajėgus sumokėti aukštesnę kainą, neturi jokios ekonominės paskatos ją mažinti. Perkamąją galią dar labiau išpūtė šiemet įsigaliojusi II pensijų pakopos reforma. „Sodros“ duomenimis, gyventojams atsirado galimybė pasitraukti iš kaupimo ir neapmokestinamai atsiimti savo įmokėtas lėšas arba vieną kartą gyvenime išsiimti iki 25 proc. sukauptos sumos.
Į rinką plūstelėjo papildomi, gyvi pinigai. O prekybininkai – ne labdaros organizacija. Matydami, kad žmonės kišenėse turi eurų (nesvarbu, ar iš algos, ar iš atsiimtos pensijos) ir sparčiau perka, jie neturi jokio poreikio kainų mažinti. Kam nuleisti kainą, jei pirkėjas vis tiek perka? Vietoj tikro kainų mažinimo didieji tinklai pradėjo „akcijų karus“. Tai sukuria situaciją, kai paprastos kainos lieka kosminės, o mes visi tapome priklausomi nuo geltonų ir raudonų nuolaidų etikečių medžioklės.
Tikėtis, kad dešra ar duona vėl kainuos tiek, kiek prieš penkerius metus – būtų tas pats, kas tikėtis jaunystės eliksyro. Maistas brangsta dėl įvairių priežasčių kokteilio: kuro, klimato, mokesčių, algų ir tų pačių mūsų atsiimtų pensijų. Mums, vartotojams, telieka vienas ginklas – tapti racionalesniems. Tyrimai rodo, kad to paties produkto kaina skirtinguose prekybos tinkluose gali žymiai skirtis. Todėl neskubėkime pirkti pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje – lyginkime, rinkimės išrankiau ir neleiskime prekybininkams lengvai „suvalgyti“ sunkiai uždirbtų savo pinigų.
