Pacientai, pasiruoškime pinigines?

Valstybinė ligonių kasa sutartis dėl paslaugų apmokėjimo pirmiausia pasirašys su viešosiomis įstaigomis. Privatūs centrai liko pastumti į šoną.

Kasmet mokame privalomąjį sveikatos draudimą (PSD) tikėdamiesi, kad susirgus pagalbos sulauksime greitai ir kokybiškai – nesvarbu, ar praversime valstybinės poliklinikos, ar privačios klinikos duris. Tačiau neseniai Seimo priimti Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimai šią taisyklę verčia aukštyn kojomis. Parlamentas nusprendė, kad Ligonių kasų lėšos pirmiausia privalo keliauti į valstybės ir savivaldybių gydymo įstaigas.
Šis sprendimas įžiebė aštrią diskusiją: privatūs centrai piktinasi ribojama konkurencija, o valstybinis sektorius atkerta – laikas baigti parazitavimą viešųjų lėšų sąskaita. Kas iš tiesų keičiasi ir ko tikėtis mums, pacientams?
Naujoji tvarka nuo 2027 m. nubrėžia aiškią takoskyrą tarp valstybinio ir privataus medicinos sektoriaus. Nuo šiol Valstybinė ligonių kasa sutartis dėl paslaugų apmokėjimo pirmiausia pasirašys su viešosiomis įstaigomis. Į jas suplauks ir visas kasmetinis biudžeto lėšų prieaugis.
Privatūs centrai liko pastumti į šoną. Jiems garantuojamas tik 94 proc. praėjusiais metais turėto finansavimo lygio. Dar daugiau – jeigu privati klinika priims daugiau pacientų nei numatyta sutartyje, valstybė už šį viršijimą papildomai nebemokės. Tuo tarpu valstybinėms ligoninėms bus atlyginta už kiekvieną „viršsutartinį“ pacientą.
Viešose diskusijose primenama, kad kai Lietuvoje kūrėsi pirmosios privačios medicinos įstaigos, jos deklaravo visiškai kitokią misiją. Tad buvo viltingai žadama tapti nepriklausoma alternatyva griozdiškai, sovietinį šleifą dar vilkusiai valstybinei sistemai. Buvo teigiama, kad privatus verslas investuos savo kapitalą, siūlys išskirtinį komfortą, moderniausią įrangą ir aptarnavimą tiems pacientams, kurie patys gali ir nori už tai susimokėti.
Pradžioje privatininkai neturėjo jokio tiesioginio priėjimo prie Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų. Ligonių kasos finansavo tik viešąsias poliklinikas ir ligonines. Tačiau ilgainiui, verslui plečiantis, lobistai išsikovojo teisę pasirašyti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis. Argumentas skambėjo gražiai: „leiskite mokesčių mokėtojų pinigams sekti paskui pacientą“.
Bėgant metams įvyko paradoksas – pradiniai pažadai apie „nepriklausomą verslą“ išblėso. Šiandien daugybė privačių centrų yra tapę bent iš dalies priklausomi nuo valstybės biudžeto injekcijų ir elgiasi kaip antroji valstybinė sistema, tik be valstybinių įsipareigojimų.
Privataus verslo atstovai dabar priekaištauja, kad nemokami viršsutartiniai darbai jiems nebebus apmokami. Tačiau valstybinės ligoninės tokioje finansinio bado realybėje gyvena jau daugelį metų. Jos nuolat gydė pacientus „į skolą“, o Ligonių kasos metų gale geriausiu atveju kompensuodavo tik dalį sumos iš biudžeto rezervo.
Puikus pavyzdys – Kretingos ligoninė, kuri pastaruoju metu buvo atsidūrusi ties kritine riba. Į kokybiškai paslaugas teikiančią ligoninę plūstelėjo papildomi pacientų srautai iš Palangos, Skuodo ir Klaipėdos rajono. Ligoninė viršijo savo kvotas už daugiau nei pusę milijono eurų. Valstybinė įstaiga negalėjo tiesiog užverti durų ar pasakyti sergančiam žmogui: „atvykite kitais metais, nes baigėsi mūsų limitai“. Ji privalėjo dirbti ir skęsti skolose, laukdama politinės malonės. Naujasis įstatymas tokioms įstaigoms yra tiesioginis gelbėjimo ratas.
Diskusijų audroje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kur važiuoja greitoji pagalba, kai ištinka insultas, infarktas ar sunki trauma? Kur guli sunkūs, komplikuoti ligoniai, reikalaujantys brangios reanimacijos ir savaičių slaugos? Jie visi guli valstybinėse ligoninėse.
Privatus medicinos sektorius Lietuvoje dažniausiai orientuojasi į „patogiąją ir pelningąją“ mediciną:
greitos gydytojų konsultacijos, brangūs tyrimai (pavyzdžiui, magnetinis rezonansas), dienos chirurgijos operacijos.
Visgi nuostolingiausią ir rizikingiausią medicinos naštą velka būtent valstybinės įstaigos. Todėl pataisų šalininkai retoriškai klausia: kodėl valstybės lėšos turi būti atiduodamos privatininkams už lengvas procedūras, kol valstybinės ligoninės neturi už ką išlaikyti būtinosios pagalbos ir skubios reanimacijos skyrių?
Nors valstybės pozicija aiški, eiliniam pacientui svarbiausia – per kiek laiko jis pateks pas gydytoją. Valstybės kontrolės duomenys rodo, kad realybė baugina: nors įstatymu deklaruojama, kad pas šeimos gydytoją turime patekti per 7 dienas, o pas specialistą – per 30 dienų, realybėje šių terminų dažnai nepavyksta užtikrinti. Matyt, ne veltui siuntimai galioja net 6 mėnesius…
Suvaržius privačių klinikų finansavimą, dalis pacientų, kurie anksčiau ten patekdavo su Ligonių kasų kompensacija, bus priversti grįžti į ir taip perkrautas valstybines poliklinikas (PSPC), kuriose, deja, dar kartais prasikiša atsainus požiūris į pacientą. Jei skubios pagalbos reikės greitai, o valstybinėje eilėje laukti nebus laiko, žmonėms teks plačiau nei iki šiol atverti pinigines ir privačiose klinikose mokėti pilną komercinę kainą iš savo kišenės.
Ši reforma jau sulaukė ne tik medikų, bet ir teisininkų kirčių. Seimo opozicija rengia kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Teigiama, kad įstatymas, kuris atvirai diskriminuoja vieną nuosavybės formą ir riboja sąžiningą konkurenciją, gali prieštarauti pagrindiniam šalies įstatymui.
Kol politikai ir teisininkai ginčijasi kabinetuose, mums, pacientams, lieka kantriai laukti ir stebėti realybę. Ar pavyks valdžiai atgaivinti valstybines poliklinikas ir išgelbėti regionų, rajonų ligonines, parodys laikas. Tačiau šiandien akivaizdu viena – už valstybinės medicinos gelbėjimą daliai gyventojų trumpuoju laikotarpiu gali tekti susimokėti pačių brangiausiu turtu: savo laiku, pinigais, galbūt net savo sveikata…