Laisvalaikio centre išliko jaunystės aura

Prieš pusantrų metų Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centre dar nebuvo šilto vandens, žiemą kabinetuose šiluma siekė vos 10 laipsnių, o vaikai bijodavo eiti į aprūdijusius tualetus. Kultūrinės svarbos pastate, skaičiuojančiame 110-uosius metus, ugdymo kokybę gožė antisanitarinės sąlygos. Dėl to penktadienį į oficialų atnaujintos įstaigos atidarymą susirinkę svečiai pasijuto lyg naujoje erdvėje. Kapitalinis remontas čia nepanaikino tik ypatingos auros – jaunyste persmelktos sienos traukte traukia moksleivius užsiimti išskirtinėmis popamokinėmis veiklomis.

Grįžo į senas vėžes

Daug metų renovacijos laukęs Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro pastatas statybininkų sulaukė prieš pusantrų metų. Iš pradžių planuota atlikti tik fasado modernizaciją, skirtą ekonominiam efektyvumui didinti. Tam iš ES struktūrinių fondų gauta 126 742,27 Eur parama. Tačiau galiausiai nutarta nedelsti ir pagaliau sutvarkyti pastatą iš esmės, t. y. atnaujinti vidaus patalpas, pakeisti baldus, kad įstaiga taptų šiuolaikiška. Klaipėdos rajono savivaldybė tam papildomai skyrė apie 191 tūkst. Eur.

Pastato modernizaciją statybininkai turėjo baigti gegužę, tačiau darbai užsitęsė ir kolektyvas vos spėjo pasiruošti naujiesiems mokslo metams. Centre šiemet veiks net 15 popamokinės veiklos būrelių, iš kurių naujausias – floristikos. Planuojamas ugdomų vaikų skaičius turėtų viršyti 300.

Praėjusius mokslo metus Laisvalaikio centras glaudėsi Gargždų mokyklose ir Jono Lankučio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Toks persikraustymas tapo iššūkiu, mat teko kilnoti inventorių, perplanuoti užsiėmimų laiką. Dalis vaikų net atsisakė lankyti užsiėmimus, nes po pamokų nenorėjo likti toje pačioje mokykloje. Veiklą grąžinus į senąjį pastatą, vaikų susidomėjimas užsiėmimais vėl grįžo į senas vėžes.

Kokybės pagailėjo

Penktadienį į oficialų Laisvalaikio centro atidarymą susirinkę rajono valdžios atstovai apžiūrėjo atnaujintus kabinetus ir pastato išorę. Atliekant modernizaciją laikytasi svarbiausio reikalavimo – saugoti statinio autentiką. Kultūros vertybių registre jis atsidūrė dėl savo istorijos – tai buvo siaurojo geležinkelio Laugalių stotis, o vėliau įsikūrė vokiečių teritorinė muitinė.

Laisvalaikio centro ilgametė direktorė Skaidra Karalienė džiaugėsi, kad renovacija domėjosi ir darbų eigą sekė meras Vaclovas Dačkauskas, vicemerė Rūta Cirtautaitė, Statybos ir kelių priežiūros bei Švietimo skyrių vedėjai ir darbuotojai. Esą be valdžios dėmesio pati centro administracija vargu ar būtų susitarusi su statybininkais dėl įvairių darbų niuansų.

Laisvalaikio centro ūkvedys Kazys Bertulis apgailestavo, kad ne visas seno pastato problemas pavyko išspręsti. Didžiausia – pelijančios sienos rūsyje. Esą jas veikia iš grunto kylanti drėg­mė, taigi efektyviausia būtų aplink statinį kasti drenažą. Bėdą spręsti norėtųsi kuo greičiau, nes rūsyje įrengti keli kabinetai. Ūkvedys gailisi, kad iš anksto projektiniuose sprendiniuose nepastebėta, jog rūsyje nebus radiatorių. Taigi keliuose kabinetuose teks statyti elektrinius. Direktorė S. Karalienė neslėpė, kad darbo broko centre netrūksta. Jau teko tvarkyti spynas, duris, kitą smulkų inventorių, mat medžiagos naudotos toli gražu ne geriausios. „Jei nusiteps sienos ar kas išlūš, ne bėda – nusidažysime, susitvarkysime. Tik tam reikės daugiau išlaidų. Anksčiau to nedarėme – sienos buvo tokios prastos, kad net nebuvo verta“, – pastebėjo ūkvedys K. Bertulis.

Buvo gėda priimti svečius

Nors gaila, kad tiek metų laukus renovacijos ji atlikta ne ypač kokybiškai, centro darbuotojai sako Dievo į medį nevarantys. Šviesiomis spalvomis dažytos sienos ir spalvingi baldai nė iš tolo neprimena tos ubagystės, kurioje centro kolektyvas ir vaikai dirbo kelis dešimtmečius. Labiausiai džiaugiamasi būsima šiluma – apšiltinus išorės sienas ir stogą, vaikams žiemą nebereikės dėvėti pirštinių ir vilkėti striukių. Neįtikėtina atrodo ir tai, kad centre įrengti dušai, kuriuose prakaitą nuplauti galės jaunieji šokėjai. Ne taip seniai čia viskam buvo naudojamas tik šaltas vanduo – ir kavos puodeliams plauti, ir akvarelei, klijams nuo rankų šalinti.

Rinkdamiesi baldus darbuotojai paisė vaikų norų – šie prašė, kad aplinka neprimintų mokyklos.

S. Karalienė pastebėjo ir dar vieną privalumą: „Anksčiau negalėjome normaliai dalyvauti švietimo įstaigų mainų programose. Į svečius kitose šalyse važiuodavome tik mes, bet pasikviesti užsieniečių negalėjome – būdavo gėda parodyti patalpas. Ir Savivaldybės atstovai yra sakę, kad mūsų veiklą būtų verta parodyti svečiams, bet nesinorėdavo atskleisti, kokiomis sąlygomis dirbame.“