Pabarstukai
Kalėdų įspūdžiai, menki kaip ir pasirodęs sniegas, jau ruošiasi ištirpti, tuoj tuoj sutiksime Naujuosius metus. Jeigu palygintume, kaip tai vyko pernai ir kokia sumaištis tvyro dabar – šventiškumo nedaug. Keliuose – policijos užkardos, viešoji informacija (šiek tiek pramiešta šokių, dainų ir senų anekdotų) daugiausia apie susirgimus, baisią eigą ir augantį mirčių skaičių. Miestas kone tuščias, pavieniai fejerverkų pliaukštelėjimai sukelia greičiau ne džiugesį, o susierzinimą. Kažkaip jie šįmet netinka. Tačiau metų pyragas, koks jis bebūtų, jau iškeptas, lieka tik pabarstukai.
Jeigu patį pyragą pavadintume koroniniu ar covidiniu, būtume visiškai teisūs. Visiems jo kliuvo po nemenką gabalą, visoms gyvenimo sritims užteko. Tuščios mokyklos, užsidariusios įstaigos, susitraukę verslai – tai tik dalis. Visa, prie ko buvome įpratę, įgavo netikėtą pavidalą. Vienas iš tokių – naujas Seimas ir Vyriausybė. Ministrai tokie nedrąsūs, jauni, kalba mažai, bet dirbti dirba ir, atrodo, netgi stengiasi. Iškalbingesni tik tie, kurie jau seniai sukasi biurokratiniame aparate, tiems žodžių ieškoti netenka, gali kalbėti daug ir nieko nepasakyti. Ir vieniems, ir kitiems darbo sąlygos ramios, Lietuva rūpintis ne taip ir sudėtinga, esam suvaryti į šeiminius aptvarus, burbulais pavadintus, sėdim tyliai, susirūpinę dėl savo gyvybių, kitus reikalus gerokai į šoną pastūmę. Pabandykime įsivaizduoti, kas bus, kai iš tų burbulų ištrūksim. Bet palikime tai ateinantiems metams, kaip ir kintančius žmonių charakterio bruožus, kurių vienas ypač įkyrus.
Jeigu anksčiau daugiau mokėjom skųstis, tai dabar įnikom skųsti: pas Prezidentą iš užsienio grįžo dukra, Seimo narė A. Širinskienė apgavo policininkus, nes, užuot važiavusi į degalinę, nusuko į parduotuvę, o štai Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen užfiksuota šmirinėjanti po parduotuves Vilniuje, ne savo gyvenamojoje vietoje Šiauliuose ir t. t., ir pan. Seimo nariai ne menkiau skundžia vienas kitą kaip paprasti piliečiai ir netgi kviečiasi policiją tvarkos daryti. Kadangi nori nenori vis tiek jiems tenka kartu dirbti, tad apsikandžioja, apsispardo ir vėl imasi nuotolinių darbų, per kuriuos tiek visko išlenda, pradedant pusplikiais vyriškiais ir baigiant už nugaros besimušančiais nuosavais vaikais. O kur dar nuolatinis ambicijų karas… Tegul ir paslėptas po partine skraiste, bet nepaliaujamai vykstantis ir netgi įgaunantis pagreitį. Panašu, kad tai persikels ir į kitus metus, nes toks, ko gero, mūsų nacionalinis charakteris: pakėlė per daug galvą – trenk per ją, padarė gerą darbą – sumenkink, parodė iniciatyvą – sužlugdyk, juk ne tavo.
Ne ką ramiau ir mūsų padangėje. Rajono gyventojų ir Tarybos atstovų palankiai vertinamas Administracijos direktorius FB paskyroje pranešė, kad palieka savo postą. Kaip supratome, lemiamoji priežastis – koalicijoje ne visada sulaukiama visiško pritarimo, taip reikalingo idėjoms įgyvendinti, žmogiškiesiems ištekliams stiprinti. O darbai mieste ir rajone tik pajudėję, laukiama baigtinio vaizdo. Tada imi galvoti, tai ką mes ten išsirinkom, kad niekaip susitarti negali, kad darbai – sau, interesai – sau? Ne mums, ne rajonui, ne miestui, o sau. Tos partijų ambicijos, pozicijos ir opozicijos, niekaip nesibaigia, galima sakyti, formuojasi tęstinis procesas. Kiek energijos, laiko, idėjų paaukojama įvairiems kivirčams, siekiant įrodyti savo tiesą, kaip vienintelę naudingą ir neginčijamą. Dėl ko visa tai? Vardan tos?..
Teisybės vardan reikia pasakyti, kad sudėtingiausia šiais metais buvo jaunimui. Ne verslui ir ne pensininkams, o būtent jauniems žmonėms. Bendravimas apribotas iki minimumo, mokytis normaliai negali, sportuoti, linksmintis draudžiama, pažintys internetinės, bendravimas nuotolinis. Tokiomis sąlygomis kaip dabar metus pasimokius, matyt, geriau egzaminų visai neorganizuoti: matematikos mokiniai tikrai daugiau neišmoko, anglų ir taip išlaikys gerai, nes niūkso nuolat prie kompiuterių, lietuvių rašinio geriau nesiūlyti, nes knygų skaitymas jau seniai prilygsta bausmei, o kiti dalykai – tai tik pažaidimas kompiuteriu. Be to, ir korepetitoriai šiuo metu nepasiekiami. Belieka tikėtis, kad nauja švietimo ministrė nuspręs ką nors protingo ir mokinių gebėjimų vertinimas ateinančiais metais atitiks ugdymosi sąlygas. Turėkime vilčių.
Popiežius Pranciškus savo kalėdiniame sveikinime sakė, kad vilties prošvaistė yra. Ja, tąja vilties prošvaiste, jis pavadino vakciną, kuri mus naujaisiais metais turėtų išvaduoti iš virusinės įtampos, leistų nusiimti kaukes ir apkabinti pasiilgtus žmones. Tokių ir liekame laukti ateinančių 2021-ųjų metų!
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
