Nesimato

HUMORESKA

Susitinka seniai besimatę šešiasdešimtmečiai Antanas su Petru. Pasveikina vienas kitą sulaukus gražaus jubiliejaus, įsišneka.

– Liuks, – atsako Petras į Antano klausimą „Kaip sekasi?“. Susiradau tokią malonią moteriškę, keturiasdešimt penkeri metai…

– Tai jauną „nurovei“?

– Keturiasdešimt penkeri – jos darbo stažas.

Antanas sutrinka, nebežino, ar čia džiaugtis, ar draugelį guosti:

– Tai nors pensiją gerą gauna?

– Didelę, – džiūgauja Pet­ras, – gautų dar didesnę, bet „Sodra“ jai neįskaitė aštuonerių metų.

– Gaila, – liūdnom akim žvelgia Antanas ir nesuprasi, ko jam gaila – bičiulio ar sumažėjusios jo draugės pensijos.

– Žinoma, – linksi Petras, – bet ji labiau pergyvena, kad tik trisdešimties sulaukusi dirbti tepradėjo. Kad tu žinotum, kokia ji taupi, deda centą prie cento. Tu neįsivaizduoji, kiek ji vien iš pensijos per penkiolika metų sutaupė.

– Palauk, palauk, – pradeda garsiai skaičiuoti Antanas, – stažas, neįskaityti metai, penkiolika metų pensijoje, plius trisdešimt. Klausyk, ji greitai šimtą metų perlips.

– Vargiai, į lovą vos beįsiropščia.

– Sakyk man atvirai – ką tu joje gero atradai?

– Geras butas geroje vietoje, didelė pensija, daug santaupų.

– O koks jos charakteris?

– Charakterio nesimato.

– Kaip tai nesimato? – atsakymas pribloškia Antaną. – Ar kas užstoja?

– Ar tu dar nesupratai? Pinigai.

Algimantas VAŠKYS