Vyniotinis

Nikodemas nutarė pasisaldinti gyvenimą. Konditerijos skyriuje bedė pirštu į vitrinoje gulintį skanėstą ir paklausė:
– Kas jis toks?
– Kuršėnų vyniotinis, – pasilenkęs prie gaminio etiketės perskaitė pirmą dieną čia dirbantis jaunas pardavėjas.
– Imu, – tarė Nikodemas, – suvyniokite jį.
– Panašu, kad jis jau suvyniotas, – tarė pardavėjas, rankose pavartęs ir iš abiejų galų atidžiai apžiūrėjęs vyniotinį.
– Į ką ?
– Sunku suprasti, – pečiais patraukė pardavėjas.
– Išvyniokite, – griežtai tarė Nikodemas.
– Kodėl?
– Aš nesiruošiu pirkti katę maiše. Turiu žinoti, į ką jis suvyniotas.
– Gerai, – nesiginčija pardavėjas, – padarysiu tai, ko prašote, bet kas bus, jeigu jūs persigalvosite ir nutarsite jo nepirkti.
– Suvyniosite atgal, ilgai neužtruksite. Aš elektros variklį per pusvalandį kažkada pervyniodavau.
– Pabandysiu pervynioti, – pasiduoda pardavėjas, – tik nežinau, nuo ko pradėti.
– Išsiaiškinkite, kažkas gi jį suvyniojo, – patarė Nikodemas.
Pardavėjas paklausė pro šalį einančios vyresnės kolegės:
– Zosyte, gal žinote į ką vyniojamas Kuršėnų vyniotinis?
– Į varškę.
Jai padėkojęs jaunuolis atsigręžė į Nikodemą:
– Girdėjote?
– Girdėjau.
– Tad nusipirkite varškės ir grįžkite pas mane pervyniojimui, bet patarčiau paskubėti, kad kam kitam neparduočiau.
Nikodemas, palikęs dvigubą užstatą, pasuko į pieno produktų skyrių:
– Man prašau varškės.
– Turime supakuotos ir sveriamos, kokios pageidaujate?
– Vyniojamos.
Pardavėja per sekundės dalį atliko tris veiksmus – tylėdama skėstelėjo rankomis, pritūpė, nes buvo visa galva aukštesnė, ir įbedė išpūstas akis tiesiai į pirkėją.
– Supratau, – burbtelėjo Nikodemas, – duokite sveriamos.
Pasvėrusi pardavėja paklausė:
– Į ką jums sudėti – į dėžutę ar į maišelį?
– Suvyniokite.
– Į popierių?
– Nejuokinkite, – šyptelėjo Nikodemas.
– Į laikraštį?
– Į vyniotinį.
– Parodykite tą savo vyniotinį, – susierzinusi pardavėja tik dabar pamatė pirkėjo rankose laikomą produktą.
– Jis ne mano.
– Kieno?
– Kuršėnų.
– O kaip jis pas jus atsidūrė? – prisimerkusi, aiškiai kažką įtardama, paklausė pardavėja.
– Aš jį perku.
– Iš Kuršėnų?
– Iš to jaunuolio, – galvos mostelėjimu parodė Nikodemas, – jis man suvynios jį į jūsų varškę.
Pardavėja paėmė vyniotinį, pavartė rankose:
– Pone, bet jis jau suvyniotas, nejaugi nematote. Čia kažkas ne taip.
– Ir aš taip manau, – pritarė jai Nikodemas.
Trise – pardavėja ir Nikodemas su vyniotiniu atsidūrė pas jaunąjį pardavėją. Pradėjo aiškintis iš esmės. Pro šalį ėjusi parduotuvės vedėja užsipuolė:
– Koks čia susibėgimas, kodėl ne savo darbo vietose?
Trijulė pradėjo visaip vyniotis, tiksliau – teisintis. Lengviausiai išsisuko Nikodemas, parodęs pensininko pažymėjimą ir pareiškęs, kad jau dešimt metų kaip palikęs savo darbo vietą ir niekam iki šiolei tai nebuvo užkliuvę. Vedėja jo atsiprašė ir ramiai paklausė, kur slypi problema.
– Jame, – Nikodemas atkišo ginčo objektą.
– Kieno šis vyniotinis? – vedėja nužvelgė visus tris.
– Mano, – atsakė Nikodemas.
– Labai jau panašus į Kuršėnų, – tarė vedėja. – Kas su juo negerai?
– Galvojame, kaip jį suvynioti.
– Na, jūs ir naivuoliai, negi nematote, kad jis jau suvyniotas.