Vėjų šalis

Kažkada kažkokioje kuk­lioje valdiškoje kontoroje atlikus auditą, buvo nustatytas šimto milijono eurų trūkumas. Vyriausybės posėdyje premjeras liepė kontoros viršininkui pasiaiškinti, kur dingo tie milijonai.
– Devyniasdešimt milijonų paleidome vėjais šiaurės kryptimi, galiu visa tai pagrįsti dokumentais, – žvaliai atsakė tas, išsitraukęs darbų sąmatą. – Paleisto vėjo kryptimi už keturis milijonus pastatėme vėjo malūnus, kurie pūs vėją tolyn į šiaurę, kad jis dar labiau atšaltų. Toje vietoje, kur vėjas atšąla iki minusinės temperatūros, už likusią sumą sumontavome garo generatorius, kurie pūs garą nuo žemės dangaus kryptimi, skersai atšalusio oro srovės.
– Šaunuoliai, kad įsisavinote jums skirtas lėšas, – pagyrė premjeras. – Bet kas toliau? Nelabai supratau, kur jūs čia lenkiate.
– Toliau elementari fizika, – antakius viršun pakėlė, rankomis į šonus skėstelėjo kontoros viršininkas, atseit, kas čia nesuprantamo. – Karštas garas, susimaišęs su šaltu vėju, virs migla. Kad projektą įgyvendintų galutinai, man, atsiprašau, kontorai trūksta dar dvidešimties milijonų.
– Gerai, skirsime, – pažada premjeras, – tiesa, o kam jų prireikė?
– Už juos sumontuosime dar penkis ne bet kokius, o išmaniuosius vėjo malūnus, valdomus tiesiai iš mano, atsiprašau, mūsų kontoros, kad jie dieną naktį, be perstojo pūstų tą miglą, – šypsosi gudrutis, pamatęs, kokį įspūdį padarė visiems posėdžio dalyviams.
– Ir kur tą miglą pūsite?
– Liaudžiai į akis.
– Fantastika, genialu.
Pasigirdo plojimai, lydimi susižavėjimo šūksnių „bravo“.
Kuklią kontorą perkrikštijo į propagandos ministeriją. Šalyje dingo korupcija, vagystės, biudžeto lėšų švaistymas. Visi dirbo viena kryptimi – ta, kur vėjas pučia.
Po pusmečio pasirodė pirmieji rezultatai – energetikos ministerija paleido vėjais du šimtus milijonų.
– Ar tu, ministre, nebandai pūsti man miglą į akis? – įtariai paklausė premjeras.
– Ką jūs, premjere, – dievagojasi ministras, – negi jūs galvojate, atsiprašau, taip galvojate. Galiu ir aš viską pagrįsti dokumentais, – energetikas ant stalo išskleidė žemėlapį su aiškiai parodyta vėjo kryptimi.
– Kodėl prašote dar penkiasdešimt milijonų?
– Prieš paleistą vėją statysime vėjo jėgaines.
– Puiku, skirsime, – pritaria premjeras. Ir jos gamins elektrą?
– Na, taip, jeigu tik pūs vėjas.
– Tai jis dar nepučia?
– Pučia, bet kol kas tik iš prokuratūros.
– Ir ką jie pučia?
– Kaip ir visada – eilinį burbulą, – piktinasi ministras, – atseit, kur dingo pinigai?
– Ar jie turi kokių nors įrodymų?
– Kol kas nieko, kaip sakoma – „gaudo vėją laukuose“.
– Ar tą, kur mes paleidome? – nusijuokė premjeras ir staiga surimtėjo. – O jeigu pagaus?
– Tegu ir pagauna, – kvatojasi ministras. – Mes gi ne vėją, o milijonus eurų vėjais paleidome. Jie nieko neišmano apie žaliąją energetiką, ta prasme – vėjai pas juos galvose, tad aš jiems nusiunčiau mūsų ministerijos parengtą vedamąjį straipsnį „Nauji vėjai Lietuvos energetikoje“.
– Kas parašė tą straipsnį?
– Samdėme kažkokį UAB-ą, sumokėjome, gerai nepamenu, gal penkiasdešimt tūkstančių.
– Tai čia vėjai už tokį straipsnį, – nesismulkina premjeras, – ir ką jie ten rašo?
– Jeigu atvirai, – ranką prie širdies pridėjo ministras, – nelabai supratau, paisto jie ten kažkokius vėjus, panašiu stiliumi kaip ir mes apie tai, kaip pasirinkti nepriklausomą elektros tiekėją.
– O vis dėlto jeigu prokuratūra nenurims? – premjeras atsargus. – Ką tada darysime?
– Kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi. Tokiu atveju teks ieškoti užuovėjos.
– Manai, kad rasime?
– Tai, žinoma, ne pirmas kartas, – šypsosi ministras. – Tik­riausiai žinote dainą „Vėjas padainuos tau dainą“.
– Žinau, bet kas iš to, kur tu lenki?
– Svarbu žinoti, kam ir kaip padainuoti.
„Nedraugauji su vėju“ – negerbi nei savęs, nei kitų. Kiekviena ministerija ar departamentas stengėsi kuo daugiau pradanginti iš biudžeto. Atsirado lyderiai, buvo ir atsilikėlių.
Kad veikla vyktų be trikdžių, buvo sumontuoti papildomi garo generatoriai ir naujovė – vėjo šaldymo įranga. Šalis ištisai skendėjo rūke, gyventojai sunkiai orientavosi aplinkoje, tad aklai tikėjo propagandos ministerijos teikiama informacija. Vandens tiekėjams pakėlus geriamojo vandens kainas, kitą dieną pabrango elektra. Kažkokiems nesubrendėliams paklausus, kur čia ryšys, buvo paaiškinta, jog vanduo suka turbinas, gaminančias elektrą, tad savaime suprantama, kad kyla elektros kaina. Brangesnė elektra naudojama siurbliams, pumpuojantiems vandenį iki vartotojų, kas didina vandens kainas. Vandeniui pabrangus, neatsilieka elektra. Bet yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo. Atsirado opozicijos išsišokėlis išsiaiškinęs, jog turbinas suka ne geriamasis vanduo, o Nemunas. Kilo skandalas, buvo duotas nurodymas perskaičiuoti kainas ir grąžinti gyventojams permokas. Užtik­rinant skaidrumą, tam darbui atlikti buvo pakviesti specialistai iš užsienio. Atlikus išsamią analizę, išaiškėjo, jog turbinas, gaminančias elektrą, suka tik dešimtadalis Nemunu tekančio vandens. Devyniasdešimt procentų teka pro šalį, nešdami didžiulius nuostolius, kuriuos kažkas turi padengti. Suskaičiavus nuostolius ir pridėjus užsieniečiams sodriai atseikėtus atlygius, norom nenorom gavosi ryškus elektros pabrangimas, į ką atitinkamai reagavo ir geriamojo vandens tiekėjai. Garo generatoriai ir vėjo malūnai dirbo visu pajėgumu, pranešant šitą žinią per nacionalinę televiziją.
Ekonomikos ekspertai dirbo ranka rankon su sinoptikais, pranašaudami valdžiai palankų vėją keleriems metams į priekį. O tas gerai nusiteikęs jau švilpavo kas trečio šalies gyventojo kišenėse.