Svečiuose pas Tolminkiemio sodininką

Praėjusiais 2014-ais, jubiliejiniais Kristijono Donelaičio metais apie evangelikų liuteronų kunigą ir pirmojo grožinės literatūros kūrinio poemos „Metai“ autorių kalbėta įvairiose konferencijose ir susitikimuose. Dailininkai, skulptoriai stengėsi perteikti Donelaitį meniškais potėpiais ir skulptūrų linijomis, nuvykusieji į buvusį Tolminkiemį (dab. Čistyje Prudy, Kaliningrado sritis) galėjo pajausti ąžuolų šlamėjimą ir vietovės, brandinusios hegzametro mintis, slėpinius. „Metų“ skaitymuose bandėme įsigyventi į Donelaičio ir jį supusių būrų kasdienybę ir šventes, gamtos vaizdinius. Po tokio donelaitikos renginių maratono ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje galvoje kirba tik viena mintis – ką dar galima sužinoti apie Donelaitį ir ar toks privalomas jo minėjimas jubiliejiniais metais, monotoniškai kartojant „jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“, neatitolino šio žodžio meistro nuo mūsų.

Visas abejones išsklaidė sausio 29 d. J. Lankučio viešojoje bibliotekoje Gargžduose vykęs priekuliškės rašytojos Editos Barauskienės knygos „Tolminkiemio sodininkas“ pristatymas, į kurį susirinko gausus žiūrovų būrys (gaila tik, kad beveik nesimatė jaunimo ir moksleivių).

Autorė istorinio romano puslapiuose skaitytojams perteikė artimą ir jausmingą Donelaitį – kitokį, nei mes buvome įpratę skaityti apie jį ligšioliniuose moksliniuose ar publicistiniuose tekstuose, Donelaičio laikotarpio archyviniuose dokumentuose. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog istorinį romaną yra parašyti lengva. Nors autorius gali sau leisti sukurti tam tikras detales, siužetus, personažų charakterio bruožus, įsivaizduodamas, kad taip galėjo būti, visgi yra privalu išlaikyti istoriškumą, aprašant asmenybes, perteikiant faktus ir datas.

Rašytoja puikiai suderino istorinį kontekstą, kuris aprėpė XVIII a. Prūsijos karalystės laikotarpį ir Donelaičio gyvenimą – nuo gimimo Lazdynėliuose iki paskutinio atodūsio Tolminkiemyje, ir sugalvotus siužetus, kurių nerasime istoriniuose šaltiniuose. Renginyje autorė minėjo, jog kai kurie jos sukurti vaizdiniai buvo tiesiog būtini, ypač kuriant Donelaičio portretą, perteikiant iš jo sklidusią šviesą ir jėgą. Yra žinoma, jog Donelaičiui gyvenant nebuvo nutapytas nė vienas jo portretas, apie jo išvaizdą buvo galima spręsti tik pagal amžininkų atsiminimuose ar dokumentuose fiksuotas nuotrupas. O E. Barauskienė aprašydama poeto 60 metų jubiliejų, padovanoja Donelaičiui girininko Ekerto brolio nutapytą jo portretą, kuriame Tolminkiemio klebonas „daug per savo gyvenimą patyręs, daug išgyvenęs, tačiau išsaugojęs tvirtą tikėjimą“, aštraus žvilgsnio, mįslingos šviesos sklidinas daugeliui likęs „tarsi iki galo neperprasta knyga“.

Šviesos knygoje netrūksta: vaikiška šviesa sklinda Kristijonui bendraujant su savo seneliu (opa), parapinėje mokykloje mokantis liuteroniškų giesmių giedojimo, katekizmo pradžiamokslio, o išvykus į Karaliaučių mokytis – žodžio ir knygos šviesa Kristijoną formavo kunigo tarnystei, kurią jis ištikimai vykdė 36 metus Tolminkiemyje palaikomas ir lydimas žmonos Anos Reginos.

Knygoje netrūksta istorinio konteksto pasakojimo: apie Prūsiją nusiaubusį Didįjį marą ir po to Prūsų Lietuvoje apsigyvenusius kolonistus, apie pietizmo nuostatas ir teologinius disputus, vykusius Karaliaučiaus universitete, apie Septynerių metų karą, kurį Donelaičiui teko išgyventi kunigaujant Tolminkiemyje. Tarsi mokykliniame vadovėlyje autorė pasakoja apie Albertinos universitetą, jo įkūrėją kunigaikštį Albrechtą, čia veikusias studentų korporacijas, pamini XVII a. poetą Simoną Dachą, kurio sukurtos pasveikinimo eilės padariusios įspūdį tuomečiam Prūsijos kunigaikščiui Georgui Vilhelmui, vaizdingai piešia triukšmingo ir margo Karaliaučiaus gyvenimą, į kurio verpetus buvo įtrauktas ir miestan atvykęs mokslų krimsti Kristijonas, o kiekvienoje senamiesčio gat­vėje gyveno ir dirbo įvairiausi amatininkai: raktininkai, laikrodininkai, puodžiai, stovėjo didinga Pilis ir Universiteto rūmai. Tačiau daugiausia dėmesio E. Barauskienė knygoje skiria lietuvių kalbai ir jos raštininkams, nuo XVI a. Prūsų Lietuvoje kūrusiems katekizmus, gramatikas, žodynus, giesmynus, kurie čia gyvenusiems lietuvininkams buvo svarbiausias dvasinio ir religinio gyvenimo šaltinis. Knygoje atsiskleidžia savita lietuvių kalbos ir lietuvininkų istorija. Dirbdamas Tolminkiemyje Donelaitis ne kartą susimąstęs, kur dingusios barzdotos gadynės, „kai lietuvininkės dar vokiškai nesirėdė ir vokiškus žodžius ištart negalėjo“, nes jo laikais į lietuvių kalbą brovėsi daug svetimų kalbų žodžių ir išlaikymas savosios gimtosios kalbos lietuvininkams daręsis vis sunkesnis, ypač kolonizacijos metu krašte apsigyvenus įvairiausiems vokiečių kolonistams.

Simboliškas knygos pavadinimas „Tolminkiemio sodininkas“ puikiai dera, aprašant K. Donelaitį kaip kunigą, kaip poetą, kaip sodininką. Jis sodino ir rūpinosi ne tik obelimis ir kriaušėmis prie savosios bažnyčios, bet ir lietuvininkais būrais, kuriems sėjo ir sodino lietuvišką žodį „Metų“ hegzametro eilutėse. Galbūt skaitytojas pasiges knygoje poemos kūrimo aprašymo – kaip ir kada Donelaitis rašė, tačiau tai, regis, autorė sąmoningai nesistengė atskleisti ir paliko kiekvienam iš mūsų galimybę susikurti savąjį poemos gimimo vaizdinį.

Neabejotina, kad E. Barauskienės Tolminkiemio sodininkas sulauks ne vieno svečio, kuris versdamas knygos puslapius taps Donelaičio bičiuliu, neabejingu jo poetiniam žodžiui ir Prūsų Lietuvos bei lietuvininkų istorijai.

Istorikė dr. Silva POCYTĖ

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė