Kalba nėra akmens skulptūra, ji – gyva
Palydint senuosius ir pasitinkant naujuosius metus, puiki proga ne tik prisiminti senąsias tradicijas, bet ir mūsų senąją, gražiąją lietuvių kalbą. Dera įvertinti lietuvių kalbos vietą mūsų visuomenėje, jos istorijos vingius bei ateities vizijas. Kokia kalba kalbės mūsų anūkai? Ar skubėdami į naujas technologines ir informacines erdves nepamesime ryšio su mūsų kalba? Ta proga žurnalistė J. Mudėnienė kalbina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininką Audrį ANTANAITĮ.
Esate pajūrio žmogus. Gimėte Palangoje. Ar jūros vėjai paliko savo ženklus Jūsų gyvenime, charakteryje?
Šis kraštas yra man labai artimas. Tai mano gimtinė. Esu tikras lietuvis. Mano senelių šaknys yra ir Žemaitijoje, ir Obeliuose, Aukštaitijoje. Susitiko seneliai po Pirmojo pasaulinio karo Kaune, tuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje, o mano tėvai, kaip jauni specialistai, atvyko į Palangą. Tėvas Leonardas Antanaitis pradėjo dirbti Palangos muzikos mokykloje. Čia aš gimiau ir gyvenau šešerius pirmuosius savo gyvenimo metus.
Vėliau persikėlėme į Kretingą, o mokyklą baigiau Klaipėdoje.
Turėtumėt būti tikras žemaitis, tačiau su didele meile kalbate apie Mažąją Lietuvą. Kodėl?
Taip, visada jaučiau Mažosios Lietuvos buvimą šalia. Kretingalė, Šilutė – visai netoli, kiek dviračiais ten važiuota, su žmonėmis šnekėta… Po karo atvykę čia iš visos Lietuvos, įsikūrė ir užpildė ištuštėjusią čia buvusią dvasinę erdvę. Jie suvokė, kur gyvena, ir brangino tą žemę. Šiapus Nemuno – visai kitas santykis su istorija nei anapus. Žinojome, kad lietuvninkų kraujo neturime, tačiau vis tiek jais jautėmės. Neatitrūkau nuo tų kraštų iki šiol. 2018 metais sukako 100 metų Tilžės aktui – Mažosios Lietuvos žmonių valios išraiškai, norui susijungti su Didžiąja Lietuva. Jis nebuvo iki galo įgyvendintas politiškai, tačiau dvasiškai mums visiems reiškia labai daug. Nebūdami etniniais šio krašto gyventojais, mes gavome pareigą saugoti Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldą, perduoti jį ateičiai.
2018 metai buvo paskelbti Tarmių metais. Kokia tarmė artimiausia Jums pačiam?
Augdamas kalbėjau žemaitiškai, tad, kai vaikystėje atvažiuodavau į Kauną ar Vilnių, sulaukdavau pastebėjimų: kaip tu žemaičiuoji! Labai gaila, kad tą gražią tarmę vėliau praradau besimokydamas Vilniaus universitete. Kadangi studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, privalėjau kalbėti taisyklinga bendrine lietuvių kalba. Ir nutautau! Kai po paskaitų grįždavau namo, į Kretingą, ir mėgindavau vėl šnekėti kaip visi, namiškiai sakydavo: gal tu jau nebesistenk žemaitiškai…
Tarmės yra mūsų turtas. Mes jas branginame, stengiamės išlaikyti, tačiau turime pripažinti, kad jos taip pat turi teisę kisti. Tai vyksta, ko gero, greičiau nei bendrinėje kalboje, nes jų niekas nereguliuoja. Technologijos, internetas, žmonių maišymasis, gyventojų mažėjimas miesteliuose bei kaimuose turi įtakos sparčiai tarmių kaitai, nykimui, literatūrėjimui. Kalba nėra akmens skulptūra, ji – gyva, ji keičiasi. Jeigu suvoksime, kad tarmė taip pat yra kūryba, suprasime ir gyvosios kalbos kitimą.
Tyrinėti ir fiksuoti šį procesą būtina visą laiką, nes net to paties krašto tarmė buvo visai kitokia prieš Antrąjį pasaulinį karą, rodos, visai neseniai, ir visai kita šiandien. Svarbiausia – džiaugtis ja ir didžiuotis! Labai žaviuosi etnografinio paveldo tyrėjais, ansamblių nariais, mokslininkų bei entuziastų veikla: jie atskleidžia senuosius mūsų kultūros klodus, neretai parodančius, kad, laikui bėgant, prarandame daug spalvų, kalbos subtilumų, niuansų. Gerai, kad nepamirštame jų.
Visai neseniai gražiai paminėjome valstybinės lietuvių kalbos statuso 30-metį. Daug tai ar mažai?
Manau, kad kiekvienas atsakytų savaip. Vienaip istorikas ar kalbininkas, kitaip šiandieninis jaunimas. Žinoma, Lietuvai, turinčiai tūkstantmetę istoriją, tai yra labai mažai. Iki pat XX amžiaus valstybinės lietuvių kalbos valstybėje nebuvo. Ji buvo išlaikyta tautos ir tautoje, o XIX amžiuje iš lėto prasidėjo kalbos atgimimas, gręžimasis į knygą, į laikraštį, atsirado knygnešystės fenomenas ir pagaliau – 1918-ųjų nepriklausomybė.
Turėjome dvidešimt metų, per kuriuos lietuvių kalba įsitvirtino kaip valstybinė, tačiau netrukus ir vėl penkiasdešimčiai metų neteko valstybinio statuso. Prasidėjęs Atgimimas kaip vieną pirmųjų ir svarbiausių reikalavimų iškėlė būtinybę grąžinti į viešąjį oficialųjį gyvenimą lietuvių kalbą. 1988 metais, praėjus tik kelioms savaitėms po Sąjūdžio suvažiavimo, Lietuva, dar neatgavusi Nepriklausomybės, gyvąją kalbą pavertė valstybine kalba. Trispalvė, Vytis ir kalba – tai buvo svarbiausi valstybingumo atkūrimo ženklai.
Augdama, bręsdama, turtėdama kalba simbolizuoja laisvę, kūrybiškumą, atvirumą. Kalba yra mums duota dovana, kurią mes turime perduoti ateičiai.
Lietuvos istorija – permaininga ir dramatiška. Kiek įtakos mūsų kalbai turėjo istoriniai pokyčiai?
Neabejotinai jų įtaka buvo. Okupacijos metais rusų kalba buvo intensyviai diegiama į oficialų sovietinės Lietuvos gyvenimą, tačiau ji niekaip nesugebėjo įsibrauti į lietuvių namus ir šeimų gyvenimą. Žmonės puikiai suvokė, kad rusų kalba yra okupantų kalba. Ją vartojo tik tuomet, kai buvo privaloma, ne daugiau.
Matydami sunkią kalbos padėtį, ir kalbininkai, ir paprasti žmonės stengėsi užkirsti kelią jos rusinimui ir skurdinimui, ieškojo būdų ir priemonių, kaip prie kalbos apsaugos ir ugdymo pritraukti visuomenę. Garbė jiems ir mūsų dėkingumas už išsaugotą kalbą. Lietuva yra vieninteliai mūsų kalbos namai. Kitų nebuvo ir niekada nebus.
Šiais laikais gana didelė anglų kalbos įtaka. Ji susijusi su technikos ir informacijos šuoliais, kurie nepaprastai greitai paliečia visas mūsų gyvenimo sferas. Ar nekyla grėsmė, kad ji išstums arba užgoš lietuvių kalbą?
Mes per retai sakome, kad mūsų kalba yra mūsų vertybė. Todėl nenuostabu, kad jaunas žmogus šiandien klausia: o kam jam reikalinga ta lietuvių kalba? Kodėl ne anglų kalba, su kuria jis pasaulyje pasiektų daug daugiau?
Man regis, yra puiku, kad Lietuvoje girdime daug užsienio kalbų: vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų. Turime eiti į pasaulį, tačiau privalome suvokti, kad mūsų valstybinė kalba yra vienintelė – tai lietuvių kalba. Mūsų kraujo kalba.
Todėl privalu apibrėžti mūsų kalbos vietą valstybės gyvenime. Oficialioje vartosenoje turi funkcionuoti taisyklinga, sunorminta lietuvių kalba. Turi būti labai aiškiai suformuluota motyvacija, kodėl valstybės piliečiams būtina vartoti lietuvių kalbą. Apgailestauju, tačiau netgi mokslo darbus dabar naudingiau rašyti anglų kalba, o mes turime motyvuoti taip, kad plėtotume mokslinę lietuvių kalbą, kad mūsų kalba neliktų tik kanceliarine arba tik virtuvės kalba.
Privačioje erdvėje kalbos taisyklių tikrai niekas nenustato, tai kiekvieno iš mūsų vidinės kultūros ir suvokimo reikalas.
Statydami namus, augindami vaikus, sodindami sodus mes mąstome ir prognozuojame jų ateitį. Kokia bus mūsų gimtosios kalbos ateitis?
Pastebėjau, kad besididžiuodami savo archajine kalba kai kada primirštame, kad tai ateities kalba. Manome, kad bendrinė kalba jau sukurta, ji pati savimi pasirūpins, o kalbos taisyklingumas – atgyvena, nebeaktuali moderniame pasaulyje. Taip siunčiame žinią jaunimui, kad kalbėti ir rašyti galima bet kaip – viskas taisyklinga. Ką turėtume daryti? Ir kaip sugrąžinti visuomenei kalbos savininko ir šeimininko jausmą?
Pirmiausia privalome susitarti, kad kalba – tarsi vaikas, kurį auginti ir puoselėti privalome visi. Turime paruošti ir įgyvendinti lietuvių kalbos prestižo programą. Valstybinės kalbos įstatymo 19-asis straipsnis sako: „Valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu.“ Prestižas nesusiklosto savaime, jį reikia sąmoningai ir kryptingai kelti.
Kitas labai svarbus darbas – ilgalaikės, tyrimais pagrįstos valstybinės lietuvių kalbos strategijos parengimas ir priėmimas. Numatykime ilgalaikius 20–30 metų tikslus, konkrečius darbus ir juos kryptingai dirbkime. Apibrėžkime, kokia valstybinė kalba bus XXI amžiaus viduryje. Kaip, išsaugant visas lietuvių kalbos funkcijas, bus sprendžiamas tarptautiškumo klausimas. Kaip lietuvių kalba taps informacinių technologijų kalba ir priims laikmečio iššūkius. Kaip puoselėsime tarmes.
Ilgalaikės valstybinės kalbos strategijos niekada neturėjome. Mintis ją paruošti, patvirtinti ir įgyvendinti rodo laikmečio suformuotą poreikį iš esmės atnaujinti valstybinės kalbos politiką ir ją nukreipti santarvės, kalbos kūrybos ir modernumo linkme.
Minėjote, kad Lietuvoje trūksta gimtosios kalbos populiarinimo – šviečiamųjų TV ir radijo laidų, publikacijų, renginių. Apie tai kalba ir mokytojai, švietimo darbuotojai. Žinome, kad toks poreikis yra, ką turėtume nuveikti šioje srityje?
Tikrai jų trūksta. Žinau, kad yra poreikis šviečiamųjų, populiariųjų laidų, skirtų mums visiems: paaiškinančių, konsultuojančių, primenančių. Tikiu, kad tokios atsiras ir bus mėgstamos.
Labai džiaugiuosi geromis patirtimis, kurios tapo tradicijomis. Viena tokių jau artėja – tai LIETUVIŲ KALBOS DIENOS. Jos bus rengiamos jau ketvirtą kartą. Labai simbolišku valstybei ir laisvei laiku – nuo vasario 16 iki kovo 11 d. – visoje Lietuvoje – miestuose ir miesteliuose, mažuose kaimukuose, bibliotekose, mokyklose, bendruomenių namuose – ir užsienyje paprastai vyksta daugiau nei 3000 renginių!
Klaipėdos krašto žmonės čia labai aktyviai ir išradingai dalyvauja kasmet. Žavi ne tik renginių gausa, bet ir įvairovė: literatūrinės popietės, konferencijos, protmūšiai, instaliacijos, etnografinės vakaronės. Mane stebina vis naujos kalbos populiarinimo formos: fotonovelės konkursas „Geltona. Žalia. Raudona“ Klaipėdos Tauralaukio progimnazijoje, Pasaulio vaikų haiku konkursas Vėžaičių pagrindinėje mokykloje, akcija „Parašyk laišką“ (ranka rašomi laiškai ir siunčiami paštu artimam žmogui) Kretingalės bibliotekoje ir kt.
Žmonės laukia, ruošiasi, dalyvauja… Bendruomenės dvasia, meilė gimtajai kalbai, tradicijoms, iškiliems Lietuvos žmonėms yra labai svarbi iki šiol. Ji neišėjo iš mados.
Tie renginiai aiškiai parodo, kad mūsų kalba, prosenių išauginta, tėvų išsaugota ir mums perduota, yra labai svarbi. Naujų metų proga linkiu mums visiems to nepamiršti. Garbingai perimti šią pareigą ir auginti savo kalbą, nes Lietuva yra vieninteliai mūsų kalbos namai.
Ačiū už pokalbį.
Juventa MUDĖNIENĖ
