Meninė instaliacija Priekulės geležinkelio stotyje – žvilgsnis į praeitį

Priekulės geležinkelio stotis – vienas iš autentiškiausių ir įspūdingiausių objektų istoriniame Mažosios Lietuvos etnokultūriniame regione. Europos Sąjungai 2021-uosius paskelbus Geležinkelių metais Europos paveldo dienomis Klaipėdos rajone atkreiptas dėmesys į šį istorinės, kultūrinės ir technologinės reikšmės objektą. „Pažintis su kultūros paveldu, tikiu, gali pakeisti požiūrį, skatinti susimąstyti apie paveldo vertę ir įsitraukti į jo išsaugojimo procesą“, – teigė Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Ligita Liutikienė.

Unikali erdvė padiktavo sumanymą

Priekulės kultūros centro kūrybinei grupei, sukūrusiai meninę instaliaciją, paremtą dokumentine medžiaga, muzika ir aktorių etiudu dešimtmečius nebeveikiančioje buvusio geležinkelio stoties restorano salėje pavyko pasiekti tikslą. Beveik įpusėjusios antrą šimtmetį Priekulės geležinkelio stoties patalpos trumpam atsivėrė rugsėjį, Europos paveldo dienomis tiems, kas domisi krašto praeitimi. „Paveldas – tai ne tik tai, kas buvome, kas esame, bet ir tai, kas būsime“, – skelbė renginio organizatoriai.

Priekulės kultūros centro kūrybinė grupė nebe pirmą kartą savo renginiui rinkosi šį seniai nebenaudojamą istorinį-kultūrinį objektą – Priekulės geležinkelio stotį. Prieš ketverius metus mažosios kultūros sostinės Priekulėje atidarymo dieną irgi pakvietė čia.

Buvusioje erdvioje restorano salėje, pasak muziejininkės Sabinos Vinciūnienės, išliko daug autentikos: laiptai, sienų ir lubų apdaila, koklinės krosnys, mediniai langai, durys. Nuo lubų nukritus tinkui atsivėrė salelės su nendrių klojiniu – ant jų buvo tinkuojamas tinkas.

„Ši erdvė padiktavo kūrybinį sumanymą – ji daug ką reiškia: kitur nebūtų tokio įspūdžio, – neabejojo Priekulės Ernsto Vicherto teatro režisierius Donatas Savickis. – Žiūrovams irgi unikali galimybė ją pamatyti – kai kas čia įžengė pirmą kartą, nors seniai gyvena Priekulėje.“

Europos paveldo dienomis keturis kartus vakarais jie čia galėjo apsilankyti ir autentiškoje aplinkoje pamatyti dokumentika paremtą meninę instaliaciją. D. Savickis prisipažino, jog buvo sudėtinga rasti dokumentinės medžiagos apie šią geležinkelio stotį.

Gyvenimą priminė dardėję traukiniai

Pajusti praeities dvelksmą padėjo kelios kūrybiškai sujungtos, viena kitą papildančios medijos: filmuoti vaizdai, senos fotografijos, muzika ir E. Vicherto teatro aktorių etiudas. „Iš pradžių buvo kilusi mintis, kad žiūrovai stebėtų instaliaciją per buvusios geležinkelio stoties langus, bet nuspręsta, jog ir jie turi būti patalpoje“, – atskleidė režisierius.

Renginiuose prieš prasidedant instaliacijai taip pat vyko du koncertai – Luko Issaak klasikinės muzikos (gitara) ir dainininko Luko Pilkausko.

Apie 40 minučių trukusi instaliacija prikaustė žiūrovų dėmesį. Per vaizdus, muziką, senas fotografijas, aktorių judesius suvoki ramaus gyvenimo tėkmę tarpukariu – gyventojai keliavo geležinkeliu, į geležinkelio stoties restoraną rinkosi švęsti. Bet užgriūva ir tragiška nuojauta – sumaištis karo bei pokario metais.

1951 m. rugsėjį Priekulės geležinkelio stotyje į vagonus buvo susodinti tremčiai pasmerkti gyventojai, tarp jų ir lietuvininkai, ne tik iš Priekulės, bet visos Klaipėdos apskrities.

Renginio metu pro laike sustingusią geležinkelio stotį nudardėję traukiniai – ženklas, jog gyvenimas tęsiasi.

Iš nuojautų į realybę žiūrovus grąžino filmuota medžiaga, kurioje muziejininkė Sabina Vinciūnienė dalijasi prisiminimais iš pirmo apsilankymo Priekulės geležinkelio stotyje vaikystėje. Tai įvyko prieš 61 metus, kai tėvai atsivedė į buvusį restoraną ir čia pirmą kartą pamatė ant sienos demonstruojamą kino filmą – juodai baltą, nevaikišką ir neįdomų. Salėje stovėjo geležinės lovos, ant kurių sėdėjo kareiviai. Tokia stotis išliko muziejininkės atmintyje.

S. Vinciūnienė pasakojo, jog nutiesus geležinkelio liniją Tilžė–Šilutė–Klaipėda, atokiau nuo Priekulės centro 1875 metais buvo pastatyta ši geležinkelio stotis. „Beje, į Priekulę vedė ir siaurukas, ne tik plačioji vėžė, – pastebėjo muziejininkė. – Iš tvirtų raudonų plytų, vokiškos architektūros, eklektiško stiliaus pastatų kompleksas įrašytas į kultūros vertybių registrą. Geriausiai išsilaikė keturi pastatai iš septynių. Dabar jie privatizuoti. Prieškariu per Priekulę dardėjo 4 maršrutiniai traukiniai iš Klaipėdos į Tilžę. Dabar – dviejų vagonų sąstatas Klaipėda–Šilutė 3–4 kartus per dieną. Pralekia ir krovininių.“

Priekulės geležinkelio stotis sustingusi, bet aplinka pamažu keičiasi.

Virginija LAPIENĖ

Katerinos MARCINKEVIČIENĖS nuotr.