„Pūga prie Mėmelio“ – knyga ne tik apie istoriją

31-uoju Ievos Simonaitytės jubiliejinių metų literatūrinės premijos laureatu tapo istorikas, Vilniaus universiteto profesorius, diplomatas Alfonsas Eidintas, parašęs knygą, karinę istorinę apybraižą „Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga“ apie Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 1923 metais istoriją, kuri iki šiol ne vienam dar skendi miglose.

Istorikas ir rašytojas Alfonsas Eidintas: „Stengiausi kuo mažiau išgalvoti, mano tikslas buvo atlikti savotišką Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos rekonstrukciją.“

Atidengė paslapties skraistę

Laureatui premijos diplomas iškilmingai įteiktas I. Simonaitytės 120-ąją gimimo dieną jos vardo viešojoje bibliotekoje uostamiestyje. Ši premija kasmet skiriama už meniškai brandų kūrinį, kuriame atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia.

„Šio darbo ėmiausi, kai išgirdau nepasvertų samprotavimų, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokių klaidinančių dalykų. Rašiau šią knygą ir dėl to, kad populiarioje istorinėje literatūroje neklaidžiotume tuo laikotarpiu specialiai politiniais tikslais sukurtų versijų miglose (klaipėdiečių sukilimo versija buvo sugalvota, nes anuo metu kitaip nebuvo galima kalbėti) – kraštas 1923 metais sukilo, prisijungė savo noru prie Lietuvos ir taškas. Taip tada rašyta ir kalbėta. Nors dar 1936 m. istorikas Adolfas Šapoka savo redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ trumpai, bet gana atvirai išdėstė Klaipėdos prisijungimo istoriją“, – knygos atsiradimo aplinkybes paaiškino jos autorius A. Eidintas.

Savo kūriniu jis atskleidė, jog, paties autoriaus žodžiais tariant, Klaipėdos prisijungimas – sudėtinga diplomatinė, karinė ir politinė bei žvalgybinė kombinacija, kurią tuo metu konstravo Lietuvos Ministras Pirmininkas, keli Vyriausybės nariai, kariškiai, šauliai, kariai, gimnazistai, diplomatai, savanoriai. „Pūga prie Mėmelio“ – ketvirtoji A. Eidinto literatūrinė istorinė knyga. Jis dar yra parašęs apie dvi dešimtis istorinių darbų.

Rašė 4 metus

Dėkodamas už jam skirtą I. Simonaitytės literatūrinę premiją, kurios pavadinimas, anot laureato, garbingai skamba šalyje lyg būtų valstybinis apdovanojimas, A. Eidintas papasakojo, jog knygą rašė ketverius metus, daugiausia per vasaros atostogas. Labai daug laiko autorius praleido archyvuose, tarp jų ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje, studijavo išlikusius to meto įvykių dalyvių atsiminimus, spaudos straipsnius, kitų istorikų tyrinėjimus. Todėl, pasak A. Eidinto, dauguma jo knygos personažų yra tikri, kaip ir įvykiai, tačiau visam pasakojimui suteikta literatūrinė forma.

„Stengiausi kuo mažiau išgalvoti, mano tikslas buvo atlikti savotišką Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos rekonstrukciją, kad ji būtų kuo suprantamesnė skaitytojams. Tikiu, kad mano knyga bus naudinga istorijos mokytojams, gimnazistams, visiems mūsų krašto istorija besidomintiems žmonėms“, – kalbėjo A. Eidintas. Autorius neslėpė, jog pradžioje buvo sumanęs rašyti istorinį romaną apie Klaipėdos prijungimo įvykius. „Tačiau supratau, kad turiu istoriko „antspaudą“ ir jau nebegaliu užsiimti beletristika, nes skaitytojai to nesuprastų“, – šmaikštavo A. Eidintas.

Rizikingas žygis buvo pačiu laiku

Tad savo kūrinį „Pūga prie Mėmelio“ jis vadina ne romanu ar apysaka, o tiesiog atvadavimo saga, kaip ir parašyta ant knygos viršelio. Rašytojas juokavo, kad pirmoji knygos dalis esanti nuobodoka, ji apima pasiruošimą žygiui į Klaipėdą, o nuo pusės kūrinio pasidarys labai įdomu skaityti. O jei rimtai, anot A. Eidinto, 1923 m. įvykiai Klaipėdoje buvo daugiabriaunė Lietuvos politinė, diplomatinė bei žvalgybinė ir karinė operacija, prisijungiant nuo karą pralaimėjusios Vokietijos (arba Mažosios Lietuvos) sąjungininkų atriektą dalį – Klaipėdos kraštą. Anot A. Eidinto, jei lietuviai nebūtų ėmęsi jokių žygių, Klaipėda galėjo būti paskelbta laisvuoju miestu, tokia žinia jau buvo atėjusi iš Paryžiaus. Miesto likimas buvo pakibęs ant plauko. 1922 m. Lietuva pagaliau gavo tarptautinį pripažinimą kaip valstybė.

„Ir užvirė košė. Prancūzai lietuviams sakė – būsite nepriklausomi, tuomet ir atgausite uostą. Į Klaipėdą žvalgėsi lenkai, netekę Dancingo, kuris jau buvo paskelbtas laisvuoju uostu. Reikėjo greitai apsispręsti. Tapome valstybe, tačiau nelabai kas norėjo žygiuoti į Klaipėdą, visi bijojo rizikos, nebuvo vado. Atvirai žygiuoti lietuviai negalėjo, prancūzai su vokiečiais nebūtų leidę. Tai buvo operacija po klaipėdiškių sukilimo šydu. Ir ši valstybinė paslaptis laikėsi iki kokių 1960 metų. Atgauti Klaipėdą pavyko, nes buvo didelis žmonių noras, patriotizmas ir palanki tarptautinė situacija“, – pasakojo istorinės knygos autorius.

A. Eidinto kūrinys atskleidžia, kaip greitai stiprėjo patriotiniai jausmai, kaip nuolat važinėjo vyrai tarp Mažosios Lietuvos ir Kauno, ruošėsi žygiui, kokį vaidmenį atgaunant Klaipėdą atliko pulkui vadovavęs Mykolas Kalmantavičius-Kalmantas, derybininkas Ernestas Galvanauskas, Šaulių sąjungos pirmininkas, rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius ir kiti žinomi to meto veikėjai. Jų vedami ėjo 1500 vyrų, tarp jų jauni vaikinai, gimnazistai, šauliai guldė galvas už Lietuvą… Atkovotas Klaipėdos kraštas 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos buvo de jure pripažintas Lietuvai.

Ne visų nuopelnai įvertinti

A. Eidintas ne kartą sulaukia klausimų, kodėl, jo manymu, Klaipėdoje nėra įamžintas V. Krėvės-Mickevičiaus atminimas, nors jo vaidmuo atkovojant šį kraštą Lietuvai, teigiama, buvo neabejotinai didelis. „Po tiek okupacijų, vidinių kovų mes patys naikiname Lietuvai nusipelniusių žmonių atminimą, nes jiems pasitaikė vėliau suklysti. V. Krėvė-Mickevičius buvo geras Antano Smetonos draugas, tačiau negavo aukšto posto, užsigavo ir pasuko į kairę. Tas pat buvo ir su Augustinu Voldemaru. Manau, nereikia tokių asmenybių šlovinti, bet pažymėti, prisiminti jų nuopelnus valstybei tikrai galime. V. Krėvė-Mickevičius buvo ne tik puikus derybininkas, bet ir narsus žmogus – Vyriausybė bijojo imtis žygio į Klaipėdą, o Šaulių sąjunga, vadovaujama Krėvės, nepabūgo karinių veiksmų ir patraukė į Vakarus“, – pasakojo knygos „Pūga prie Mėmelio“ autorius.

KOMENTARAI

• Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis: „Rašytojos premija skiriama už įvairaus žanro kūrinius. Ją yra gavę rašytojai, poetai, fotoalbumų kūrėjai. Tačiau diplomato tarp jų dar nebuvo. Knyga „Pūga prie Mėmelio“ – tai literatūrinis, plačiajai visuomenei skirtas pasakojimas, paremtas konkrečiais istoriniais faktais. Šis išskirtinis kūrinys tikrai vertas šios premijos.“
• Istorikas Algimantas Kasperavičius: „Valstybės ribų nustatymas – ne vien žemių, teritorijos prisijungimas. Tai ir lietuviškos tapatybės paieškos – kas mes esame, kokie norime būti. Klaipėdos prisijungimas – labai aktuali rašytojo, istoriko, diplomato Alfonso Eidinto pasirinkta tema ir mums, gyvenantiems po beveik 100 metų. Ir vėl mus kamuoja tos pačios lietuvio tapatybės problemos, kai vyksta migracija, globalizacija. Autorius kalba apie labai reikšmingus dalykus, valstybės ir piliečio santykį, kuomet lūžio momentu apsisprendžiama veikti savo valstybės labui.“
• Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorius Rimantas Kareckas: „Mums yra šventė išleidus vertingą ir gerą knygą. Jau esame išleidę dvylika A. Eidinto knygų. Iš pradžių buvo baimė, kaip priims ją skaitytojai, bet knygos tiražas jau baigia ištirpti – kūrinys turi pasisekimą ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Vilniaus knygų mugėje netrukus pristatysime naują profesoriaus knygą, tačiau tai dar paslaptis.“
• Ievos Simonaitytės premijos mecenatas Rimantas Cibauskas: „Džiugu, kad ši istorinė knyga puikiai atspindi Ievos Simonaitytės žodžius, kurie yra iškalti Klaipėdoje ant paminklo vieningai Lietuvai: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“.