Garsus gargždiškis, deja, nepelnytai primirštas

Gargždų kapinėse kunigo Mykolo Vaitkaus artimųjų kapai.

 

„Kuris buvo mano pirmasis grožinis įspūdis, kai pradėjau ne vien žiūrėti, o ir regėti?

Žinoma, šviesa, o joje krutą ir stūgsą įvairių būtybių pavidalai. Ar jie gražūs, ar ne – tai tik daug vėliau paaiškėjo. <…> Ypač gražūs man atrodė mamytės šypsnis bei žvilgis… O greit atsivėrė man ir platesnis grožio lobynas – užburtasis pasaulio sodas – dangaus ir žemės stebuklai, – ir mažoji dvasia nustebusi nedžiugo.

O kuris buvo mano pirmasis gražus įspūdis, kurį jaunutė ausis pagavo? Neįmanoma pasakyti. Šiaip ar taip, tikrai vienas iš pirmųjų ausiai gražiausiųjų įspūdžių buvo, kai mamytė, taip spindulėtai veizdėdama ir taip jautriai, arti arti antsikvempusi, kartodavo: mano mielas kūdikėli…“

Kreipiuosi į skaitytojus: gal įspėjote šio teksto autorių? Ne? Paklausykite dar kelių sakinių:

„Vis tirščiau temsta. Pilkšvi rūko debesiai, tartum nakties vaiduokliai, iš tolo slenka pavėjui Minijos vingiais. Jos krioklys, Ūžiančioji, sriauniai verždamasis per akmenis žemupin, liūdesingai verkia savo amžiną raudą. Atkalnių alkai mąstingai dunkso, susigūžę būriais kalvose bei pilkalniuose, kaip sentėvių karžygiai sąmokslininkai…“

Gimtuosius Gargždus taip jausmingai aprašo vienas iš estetinės krypties pradininkų lietuvių poezijoje, dramaturgas, beletristas, katalikiškų laikraščių leidėjas kanauninkas Mykolas Vaitkus (1883–1973), po Antrojo pasaulinio karo atsidūręs Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Pirmosios atsiminimų knygos „Su Minija į Baltiją“ įžangoje, kurią jis pavadino „Pasiteisinimas“, rašo, kaip 1958 metų rugpjūčio l dieną kelioms dienoms su mielais kaimynais – lenkų mokslininkų šeima – išvykęs į vasarvietę Maino valstijoje, žvelgdamas rytų link, anapus Atlanto vandenyno, regėjo savo Tėvynę: „Ir stvėrė užu širdies toks ilgesys… Skristi tenai, ton Tėvynėn, ton brangiojon! Skristi bent mintim… Aplankyti tas gyventąsias vietas, tokias mielas, tokias gražias… Pergyventi vaizduotėje tą ilgą savo praeitį, kuri laiko perspektyvoj tokia skaisti, kaip jaunas sapnas, tokia artima, tokia sava, kaip sielos atspindys tavo gyvenimo upelio veidrody…“

Išeivijoje apsigyvenęs vienuolyne, Mykolas Vaitkus parašė aštuonis tomus atsiminimų apie Lietuvą, jo paties kelius į mokslą ir kunigystę, apsilankymus menkutėje gimtinės trobelėje Gargžduose bei susitikimus su dvariškiais ir prakutusiais kaimynais. Stebėtis reikia jo fenomenalia atmintimi ir vaizduote, raiškia, gramatiškai ir stilistiškai taisyklinga lietuvių kalba. Pirmoji atsiminimų knyga išspausdinta 1962 metais Londone. Po dešimties metų išleistas aštuntasis tomas – „Milžinų rungtynėse“ (1940–1944).

Mykolo Vaitkaus atsiminimuose – plati ano meto pažinčių galerija: iškilūs rašytojai, mokslo ir meno žmonės, politikai, aktoriai, kitos spalvingos Kauno – mūsų valstybės laikinosios sostinės asmenybės. Lietuvą jo lyrikos knygos, atsiminimai, dramos veikalai ir beletristika pasiekė atkovojus nepriklausomybę. Tų knygų galima pasiskaityti Gargždų Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje.

Ryžausi dar kartą priminti iš mūsų Gargždų kilusią itin socialią asmenybę – eruditą kunigą, gilios vidinės kultūros ir patriotiškų jausmų žmogų. Amžininkų atminty jis išliko kupinas energijos ir pernelyg didelio pasitikėjimo žmonėmis, atviras ir neužsisklendęs. Siaubingai daug jame buvo paprastumo. Filosofiško mąstymo, poelgių ir nuotykių jo citatas dažnai aptinku šių dienų mokslinėje bei grožinėje literatūroje, kritikų straipsniuose ir net teatrų dramose.

Kanauninkas Mykolas Vaitkus buvo universalus kūrėjas ir pasaulietiško mąstymo kunigas – retas sugebėtų būti tokiu aukštos diplomatijos tarpininku tarp dvasininkų ir pasauliečių. Ganytojiškas pašaukimas ir bažnytinė veikla netrukdė būti daugeliui labai artimu ir atjaučiančiu bičiuliu, jaustis lygiu su visais laikinosios sostinės literatūros, meno, teatro bendruomenėse ir stoiškai drąsiu susidūrus su sovietų ir nacių okupantais, išvariusiais jį iš kurijos ir gyvenamųjų patalpų, atėmusiais pragyvenimo šaltinį, naikinančiais šventoves, trypiančiais mylimos tėvynės žemę.

Išeivijoje parašytose knygose patirtus išgyvenimus, savo vizijas, nuojautas ir meditacijas išsakė daugiareikšme simbolių kalba, jautriai, šiltai ir spalvingai. Kaip yra pastebėję amžininkai, tuose atsiminimuose jaučiama ne tik stipri atmintis, dėmesys smulkmenoms ir bendram vaizdui, bet ir rašymo bei pasakojimo menas, lydimas švelnaus humoro, ilgesio arba klasikinio epo.

Turbūt daugelis yra skaitęs Aldonos Ruseckaitės Maironio gyvenimo etiudų knygą „Šešėlis JMM“. Mykolo Vaitkaus čia visur pilna – iš tiesų jis tarsi šešėlis budi šalia savo mylimiausio poeto. Beje, ir pats save yra pavadinęs Maironio šešėliu (atsiminimų knyga „Nepriklausomybės saulėj“).

Mykolo Vaitkaus asmenybę atsiminimuose dažnai mini rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, moksliniuose leidiniuose jį cituoja profesorės Vanda Zaborskaitė ir Viktorija Daujotytė, vadinamas Salomėjos Nėries metraštininku literatūrologas Viktoras Alekna, prieškario aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, prezidentų, kitų žinomų politikų, visuomenės veikėjų, menininkų palikuonys. Visą gyvenimą jis buvo kultūros bei visuomenės erdvėje ir nepriklausomos Lietuvos metais, ir išeivijoje.

Neseniai pasirodęs Sauliaus Šaltenio romanas „Demonų amžius“ įvardijamas kaip biografinis – apie poetę Salomėją Nėrį. Skaitytojus žavi romano pagrindinės veikėjos Juditos globėjo ir nuodėmklausio kunigo Audrio personažas, o literatūros žinovai jį apeliuoja į kunigo Mykolo Vaitkaus efemerišką prototipiškumą.

Nenuėjo šis žmogus tylomis į amžinybę, nors kunigo palaikai ilsisi ne gimtojoje Žemaitijoje, o svetimoje Amerikos žemėje, Putnamio kapinėse, kur atšiaurių vėjų gaubiamas stovi kuklus lauko akmuo su užrašu: „Mykolas Vaitkus. Nušvitusi dulkė“ .

Noriu klausti mūsų rajono kultūros politiką formuojančių žmonių: ar nors vieną nušvitusią dulkelę nuo šio humanisto įspaustų pėdų ketinama įprasminti jo gimtuosiuose Gargžduose? Neturime idėjų, vaizduotės ar pagarbos savasties ištakoms? Mykolo Vaitkaus vardu pavadinta būsima gatvė projektuojamame vakariniame miesto kvartale, bet ši vieta, deja, ne poeto gimtasis kampelis Jono Basanavičiaus gatvėje, o anuomet buvusi svetima pasienio teritorija. Toje vietoje, anot paties M. Vaitkaus, grįždamas iš svetur, čia buvęs muitininkų apiplėštas…

Vis dėlto yra žmonių, pasirūpinusių, kad garsiausio gargždiškio pėdos neliktų užmarštyje. Miesto senosiose kapinėse jo šeimos tolimesnių palikuonių – Dauginčių šeimos ir Gargždų miesto garbės piliečio, kanauninko Jono Paulausko rūpesčiu pernai atnaujintas paminklas ant kunigo ir poeto Mykolo Vaitkaus tėvų ir seserų kapo.

Kostas Daugintis šių eilučių autorei papasakojo, kaip Mykolo Vaitkaus sesers sūnus Edvardas Vojevodskis, sovietinės okupacijos išvakarėse buvęs Šiaulių gubernijos prokuroras, po kalinimo ir tremties Rusijoje 1952 metais parvykęs į Gargždus senolių atminimui pastatė šį paminklą ir iš Kauno čia perkėlė savo giminaičių Vojevodskių palaikus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių