Lietuvių išjaustos karo dainos skambėjo Drevernoje

Drevernos kultūros namuose praėjusį šeštadienį skambėjo Lietuvos etninių regionų karo dainos, kurias atliko čia susirinkę keturių Žemaitijos folkloro kolektyvų dainininkai. Klausytojų širdis palietė iš skausmo, kančios, ilgesio atsiradę liaudies kūriniai, kurie asocijuojasi su ukrainiečių kovotojų dalia.

Šeštadienį į lietuvių liaudies karo dainų popietę „Kodėl nedainioujat raškažė būdami“ Drevernoje rinkosi keturi folkloro kolektyvai: „Alka“ iš Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro (vad. E. Šalkauskienė ir J. Kavaliauskas), Priekulės kultūros centro „Vėlingis“ (vad. Rūta Vildžiūnienė), vyrų folkloro grupė iš Kretingos (vad. E. Šalkauskienė) ir Platelių kultūros centro ansamblis „Platele“ (vad. A. ir A. Alminai).
Atėjo nemenkas būrelis norinčiųjų padainuoti kartu ar tik pasiklausyti. Dideliai džiaugėmės sulaukę pulkelio Gargždų kultūros centro „Cyrulelio“ dainininkų ir jų vadovo, seno mūsų bičiulio Vidmanto Radavičiaus.
O kažkas neatėjo, nes sakė, kad šiuo metu karo dainų klausytis nenori. Tad, dainuodami visų Lietuvos regionų karo dainas, stengėmės atsakyti, ar liaudiškos karo dainos, atspindinčios tikrus istorinius įvykius ir paliečiančios kiekvieno žmogaus širdį, tikrai yra apie karą?
Jau pirma sudainuota daina apie sūnelį karan išlydinčią motinėlę, gailias tėvo, motulės ašarėles atsakė, kad šios kategorijos dainos atsirado iš didelio skausmo, kančios, ilgesio, suvokimo, kad išlydėtasis jaunas sūnus, brolelis, bernelis greičiausiai nebegrįš.
Priekuliškių ansamblio vadovė muzikologė R. Vildžiūnienė padėjo suvokti šių dainų simboliką, pasikartojančius visų regio­nų segmentus, tad beveik visas dainas dainavome būriu – jos visos lietuvių išjaustos, patirtos, artimos ir brangios. Moterims labiausiai patiko pirmą kartą viešai pasirodę balsingi Kretingos vyrai – jų jėga, užsidegimas ir noras dainuoti, kaip liaudyje sakoma, netilpo marškiniuose.
Pertraukėlėse tarp dainų skambėjo lietuvininkų pasakos apie šaunius zelnierius, tautosakos rinkėjo Augusto Schleiherio užrašytas lietuvininko muškitierio Jono Gerulaičio iš Puskepalių kiemo netoli Ragainės laiškas savo tėvams.
Džiaugėmės, kad gyvename taikiai ir sąlyginai saugiai, prisiminėme ir užjautėme kariaujančius brolius ukrainiečius. Kalbėjome, kad ir baisiausiame kare žmonės nepamiršta dainos, muzikavimo, ką įrodo ir šiomis dienomis socialiniuose tinkluose plintantys vaizdai. Sukrėtė R. Vildžiūnienės matytas vaizdas: Ukrainos močiutė duoda saują saulėgrąžų rusų kareiviui tardama „valgyk, kai mirsi, gal iš tavęs išdygs saulėgrąža“. O juk tai sena karo liaudies dainų simbolika – iš žuvusio palaidoto kario išdygsta rožės, rūtos, berželis, ant jo paukšteliu pavirtusi atlekia mergelė, seselė, mergužėlė.
Gražią pavasario popietę susirinkę į draugingą dainuojančiųjų būrį, manau, sukūrėme vilties, kad gėris ir teisybė nugalės, Ukraina laimės! Šią nuoširdžią, pasak etnologo Jono Kavaliausko, turinčią labai šviesią aurą popietę apvainikavo dreverniškės Aldutės Stasiukėnienės pavasariu kvepianti stintienė, suneštinių pyragų kvapai ir skoniai. O kad galim dainuoti „raškažėj būdami“, tad ir šokį vieną kitą sutrenkėm.

Virgina ASNAUSKIENĖ
Drevernos skyriaus
archyvo nuotr.