A. Jokubaitis: „Viskas prasideda nuo idėjos – Gargždai tam subrendo“

Palyginti su sovietmečiu mūsų išmetamos šiukšlės pagerėjo šimtus kartų, palyginti su mūsų dvasia – atvirai apie vartotojiškos visuomenės įsitvirtinimą sako Gargždų miesto garbės pilietis, Vilniaus universiteto Filosofijos ir TSPMI fakultetų dėstytojas, profesorius Alvydas JOKUBAITIS. Pašnekovas šiandien dalijasi mintimis ir apie užsienio politikos kryžkeles, ir būsimus Seimo rinkimus, pakitusį žmonių bendravimą virtualiame pasaulyje bei idėją kurti Gargžduose alumnų klubą.

Gebėti būti kartu

– Gyvenate Vilniuje, o kai grįžtate į gimtąjį miestą, kas, Jūsų akimis, tėviškėje yra pasikeitę?

Gargždai savaitgalį švenčia gimtadienį. Ko palinkėtumėte miestui ir gyventojams? „Linkėjimai visada yra greitai praeinantys. Man atrodo, knygoje „Alisa stebuklų šalyje“ yra klausiama, kodėl visos likusios dienos negali būti kaip gimimo dienos. Norėčiau to palinkėti, bet taip nebus. Mano nuomone, čia gi viskas yra gana neblogai“, – 
sako prof. 
A. Jokubaitis.– Matau, kad Gargždai šiemet yra tvarkomi. Miestas senas, bet toks, koks jis yra – turi per 14 tūkstančių žmonių – yra įspūdinga. Iš mažo pasienio miestelio virto tokiu, kuris ieško savo veido. Negali jo susikurti pagal specialiai parengtą planą. Kaip ir visoje Lietuvoje, pagrindinė problema yra žmonėms gebėti būti kartu. Yra atliekami europiniai remontai butuose, o laiptinės lieka prišnerkštos, nes ten reikia spręsti kartu. Visgi Gargždai irgi pradeda tvarkytis su šia problema. Šiais laikais, kai internetas atnešė masinę kultūrą, miestas turėtų matyti ir ką nors naujo, ir aukštesnio. /…/ Svarbiausia, kad žmonėms būtų čia jauku gyventi.

– Tad kas būtų svarbiausia Gargždams?

– Dabar Lietuvoje yra manija statyti apžvalgos bokštus už Europos Sąjungos pinigus. Gargždams būtiniausia, kad būtų patogios gatvės, vieta jauniems žmonėms, kur galėtų susirinkti ir ugdytis. Dabartinė kultūra tam nėra labai palanki – laikai yra atomizuoti. Žmogumi tampi, kai nesi vienas. Kad įsitikintum, kas esi, reikia kitų žmonių. Atomizacija net politiškai padaro negabius veiksmui – kas nors gali vykti su valstybe, miestu ir jie nebeturi patirties. Pavyzdžiui, Šiaurės ir Pietų Italija. Šiaurės Italija yra buvusi respublika. Ir visoje Lietuvoje užmiršta, kad esame Respublika – laisvai užsidedi sau pareigą. Lietuvoje valdžia priklauso tautai, tačiau jos niekas nėra matęs, ji kaip Dievas. Principas, kuriam yra priskirtas suverenas. Jeigu pats nedalyvauji, esi tik stebėtojas. Kaip ir Gargždų parkas iš Antuanas de Sent Egziuperi „Mažojo princo“ rožė – jis yra kitoks, nes esu prisidėjęs prie tvarkymo. Atomizmo idėją mums pasiūlė gamtos mokslai, bet nereikėtų ja persūdyti. Jei būtume atomistai, nebūtų nepriklausomos Lietuvos.

Filosofija neturi atostogų

– Kad miestas vystytųsi, nuolat reikalingos naujos idėjos. Ar pritartumėte minčiai Gargžduose kurti alumnų klubą?

– Būtų tikrai puiku, jeigu mes, savo siela suaugę su Gargždais, galėtume prisidėti prie miesto reikalų. Reikia žmogaus, kuris visus surinktų, – yra baigusių įvairiausius mokslus, dirba skirtingus darbus. Galime Gargžduose įkurti universitetą ir pakviesti tuos, kurie dėsto Vilniuje ar Klaipėdoje. Jie galėtų dėstyti ir mokiniams – tai būtų pirmasis universitetas rajone. TSPMI institute yra įsikūrę mūsų alumnai – forma yra patikrinta. Kuriant alumnų klubą kaip ir laiptinėje būtinas žmogus, kuris visus suburtų. Po dešimties metų bus įprasta ir atrodys, kad tai savaime suprantama. Viskas prasideda nuo idėjos – Gargždai tam subrendo.

– Po karantino paplito manija atostogauti Lietuvoje. Kokios buvo (yra) Jūsų atostogos? Ką filosofai veikia vasarą?

– Garsus praeito amžiaus filosofas Ludwigas Wittgensteinas sakė, kad filosofija prasideda kasdienei kalbai išėjus atostogų. Tai reiškia, įprastiniai kalbos žodžiai pradedami vartoti neįprastais būdais. Filosofija neturi atostogų. Jas, ačiū Dievui, sugalvojo universitetų administracija ir pats pertraukos reikalaujantis mokymo procesas. Šiais metais, po nuotolinių studijų, norėjosi pabėgti nuo kompiuterio.

Nepasiduoti emocijų įtakai

– Abiturientai pasirinko studijas. Tarp populiariausių yra ir socialiniai mokslai. Ką atsakytumėte į visuomenėje vyraujančią nuomonę, jog iš filosofijos duonos nevalgysi?

– Būna visaip. Kartais geri filosofai skursta ir net nemano, kad turtas yra svarbiausia. Ankstesniais laikais filosofai nedirbdavo universitetuose. Filosofija buvo gyvenimo būdas. Kartą visą kelią nuo Vilniaus iki Klaipėdos bandžiau studentę įtikinti nepereiti iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto į Filosofijos fakultetą. Koks mano pastangų rezultatas? Dabar esu jos disertacijos vadovas. Žmogus nėra vien duona gyvas. Jis ieško prasmės. Mūsų gyvenimas nėra gudrus verslo planas.

– Prieš 30 metų mes siekėme laisvės. Matome skaudžius įvykius Baltarusijoje po nedemokratinių rinkimų. Ar mus tai tebejaudina, o gal abejingumas yra išraiška, kad patys nesuprantame laisvės reikšmės?

– Apie Baltarusiją reikia kalbėti atsargiai. Būtina analizuoti dalykus, o ne pasiduoti greitoms emocijoms. Raktus nuo šios šalies savo rankose laiko Rusija, kuriai tai gyvybiškai svarbus regionas. Nėra abejonės, kad išsivysčius blogiausiam scenarijui Rusija pasiruošusi karinei intervencijai. Kitą dieną po Baltarusijos rinkimų Vokietijos užsienio reikalų ministras išskrido į Maskvą tartis su rusais dėl „Nord Stream 2“. Šis dujotiekis yra Baltarusijos ir Ukrainos smaugimo įrankis. Dabartiniai protestai nenuvers Lukašenkos ir neįves demokratijos. Tačiau Baltarusijos visuomenė keičiasi. Tai labai specifinė šalis. Vien S. Cichanouskaja iškilimas yra nestandartinis dalykas. Ji politikoje atsidūrė beveik atsitiktinai, o Baltarusijos rinkėjai balsavo už jos įkalintą vyrą.

Laikas atsibusti iš miego

– Šiuo metu aktuali pokalbių tema – artėjantys Seimo rinkimai. Jaučiamas nuolatinis rinkėjų nusivylimas: esą kaip jie berinktų, valdžioje vis ne „tie“.

– Tai labai sunku. Parlamentas yra kaip meno kūrinys. Gero dailininko paveikslai neturi atspindėti tikrovę, bet gali ją iškreipti. Pažiūrėkite į Vincento van Gogo „Saulėgrąžas“. Akivaizdus tikrovės iškraipymas. Milijonai žmonių žavisi šiuo paveikslu. Dabartiniai parlamentai labiau ne atstovauja visuomenei, o ją atvaizduoja. Lietuviai kalba apie atstovavimą, tačiau daugelyje kalbų žodis „reprezentacija“ atsirado meninės kūrybos pasaulyje ir tik po to persikėlė į politiką. Petras Gražulis ilgą laiką buvo Gargždų atstovas. Jis stengėsi atstovauti tūkstančiams gargždiškių, o tai yra neįgyvendinamas uždavinys. Koks jo ir Gargždų ryšys? Toks pat kaip saulėgrąžų ir Van Gogo paveikslo.

– Politinės programos yra labai supanašėjusios, todėl neturime ryškių kairiųjų ir dešiniųjų. Ką tai gali lemti šių dienų žmogui?

– Ateina neramūs laikai. Kinija, Rusija, Indija ir jau net Turkija sako, kad turi savo politikos supratimą, ir Vakarai jiems nėra autoritetas. Dar neseniai atrodė, kad pasaulis žengia Vakarų kryptimi. JAV turi didelių vidinių problemų, ir, nesėkmingai susiklosčius ekonomikai, gali patirti nematytų dalykų. Europos Sąjunga vykdo daugiau ritualinę politiką, o ne auginasi tikrus politinius raumenis. Lietuvai šiuo metu reikia kaip niekada stipraus parlamento, vyriausybės ir prezidento institucijos. Ateina maksimalių išbandymų metas. Politika yra labai rimtas ir dažnai tragiškas dalykas. Mes per daug pripratome prie politinio turgaus ir rinkimų karnavalo. Laikas atsibusti iš miego.

Šiukšlės kokybiškesnės už dvasią

– Anksčiau kalbėta, jog turėdami du duonos kepalus ir valgydami senesnį niekada neparagausime šviežios duonos. Atrodo, dabar, galima sakyti, yra priešingai, visada pirmiausia griebiame šviežieną – ką parodo toks žmonių vartotojiškumas?

– Lietuvoje mes gana greitai sukūrėme vartotojų visuomenę. Palyginti su sovietmečiu mūsų išmetamos šiukšlės pagerėjo šimtus kartus, palyginti su mūsų dvasia. Vasarą skaičiau naują Michelio Houellbecqo romaną „Serotoninas“. Klaikus Vakarų dvasinės krizės ir sugyvulėjimo paveikslas. Atmintin įstrigo dvi vietos. Olandija, sako Houellbecqas, tai jau ne žmonių šalis, o fabrikas. Kitoje vietoje visiškai netikėtai jis priduria: „Vakarai miršta nuo pasibjaurėjimo savimi.“

– Visgi šiuo metu pasaulyje vyksta nuomonės formuotojų pakylėjimas. Ar tai atskleidžia visuomenės demokratiškėjimą, nuomonių įvairovę?

– Didelis paradoksas yra tai, kad išaugęs žmonių bendravimas internete nesukuria didesnio žmogiško bendrumo. Paaiškėjo, kad internetinis pliuralizmas yra tik viena iš monizmo ir suvienodėjimo formų. Kaip niekada anksčiau atsirado minia lygių ir vienas į kitą savo skoniais panašių žmonių. Kinija ir Rusija leidžia internete prasimanyti menkų, lėkštų ir žmogaus dvasios nekeliančių malonumų. Tai neskatina demokratijos įsitvirtinimo. Internetas ne tik kuria, bet ir ardo žmonių bendrumą.

Kalbėjosi Robertas MACIUS

Aut. nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių