Akimirkos, kurios tampa istorijomis: Simos Ulvikienės kelias į fotografiją

Gargždiškė fotografė Sima Ulvikienė fiksuoja pačias jautriausias žmonių istorijas – nuo šventinių renginių ir šeimų šurmulio iki tylių, gilių fotosesijų, kuriose svarbiausia ne poza, o žmogaus tikrumas. Jos darbai atpažįstami iš šilumos, natūralumo ir nuoširdumo, o pati fotografė sako, kad svarbiausia – ne technika, o ryšys. Per pastaruosius metus Sima ne tik įkūrė savo studiją, bet ir subrandino savitą fotografijos kryptį, kurioje susipina kūryba, bendrystė ir vidiniai atradimai. Ji dirba su šeimomis, įvairių renginių organizatoriais, o kiekvieną projektą vadina „maža istorija, kurią reikia ne tik pamatyti, bet ir išjausti.“
Nuo smalsumo iki profesijos
– Sima, kaip prasidėjo Jūsų kelias į fotografiją? Kada pajutote, kad tai gali tapti daugiau nei pomėgis?
– Mano kelias į fotografiją prasidėjo labai paprastai – iš smalsumo. Dar studijų metais fotoaparatas tapo mano nuolatiniu palydovu, bet tada tai buvo tik žaidimas, savotiškas pasaulio tyrinėjimas per nuotraukas. Lūžis atėjo tada, kai pradėjau fotografuoti nebe tik sau, o žmonėms, kuriems tie kadrai iš tiesų kažką reiškė. Kai pajutau, kad mano nuotraukos žmonėms ne tik patinka, bet ir kuria prisiminimus, buvo aišku – tai nebe hobis. Tai profesija ir kelias, kuriuo noriu eiti.
– Jau kelerius metus fotografuojate įvairius renginius. Kas labiausiai traukia būtent šioje fotografijos srityje?
– Renginių fotografijoje mane labiausiai traukia tikros, nesurežisuotos emocijos. Ten viskas vyksta čia ir dabar – nieko pakartoti neįmanoma, todėl turi būti budrus, įsijausti į žmones ir pagauti jų akimirkas tada, kai jos gimsta. Man patinka, kad renginiuose susipina labai skirtingos energijos: džiaugsmas, jaudulys, įtampa, netikėtumai. Šioje srityje nėra monotonijos – kiekvienas renginys turi savo charakterį, savo ritmą, savo žmones. Aš į tai žiūriu kaip į mažą istoriją, kurią reikia išlukštenti ir parodyti taip, kad ją būtų galima išgyventi dar kartą. Ir, tiesą sakant, man labai patinka būti tuo žmogumi, kuris fiksuoja reikšmingus momentus, o vėliau perduoda juos kaip prisiminimų rinkinį. Tai atsakomybė, bet kartu ir didelis pasitenkinimas.
Studiją kūrė kaip namus
– Turite savo studiją. Ką Jums suteikia ši erdvė ir kaip ją kūrėte?
– Savo studiją kūriau taip, kaip kiti kuria namus – po vieną detalę, po vieną kampą, kol erdvė pradėjo pasakoti savo istoriją. Iš pradžių tai buvo chaotiška erdvė, baisios geltonos sienos, nugrandytos grindys ir daug biuro baldų. Dabar čia – šviesos, tekstūrų ir sezoninių nuotaikų žemėlapis. Studija man reikalinga ne dėl patogumo, o dėl kūrybinės kontrolės. Renginiuose viskas priklauso nuo aplinkybių, o čia – nuo mano sprendimų. Galiu modeliuoti šviesą, kurti erdvės charakterį, reguliuoti atmosferą.
Ši vieta mane pačią įkvepia. Kai uždarau duris, atsijungia triukšmas, o įsijungia kūrybinis režimas. Galbūt todėl ir klientai dažnai sako, kad studija jiems primena ne darbo vietą, o ramius, šiltus namus, kuriuose galima stabtelėti. Manau, būtent to ir siekiau – sukurti erdvę, kurioje fotografija tampa patirtimi, o ne tik paslauga.
Kalėdinėse fotosesijose – tikrumas
– Prasideda kalėdinių fotosesijų metas. Kuo šių metų kalėdinės fotosesijos išskirtinės? Kokio stiliaus dekoracijų ir nuotaikų tikitės?
– Kalėdinės fotosesijos pas mane visada turi išlikti kalėdinės – tikros, šiltos ir natūralios. Aš nemoku ir nenoriu išradinėti dviratį iš netikrų dekoracijų. Man eglė turi būti eglė, o ne konstrukcija, kuri tik apsimeta eglute. Todėl studijoje beveik viskas yra gyva: tik vienas kampas turi dirbtinę eglę. Ją sąmoningai laikau fone, toliausiai nuo žmonių. Visos kitos eglės (tiksliau – kėniai) yra natūralūs.
Taip, jie neišbūna gražūs iki sezono galo, bet man tas natūralumas yra daug svarbiau negu patogumas. Aš ir čia daug investuoju, bet būtent natūralios medžiagos suteikia tą minkštumą ir jaukumą, kurį noriu, kad šeimos jaustų. Nuo kvapo iki tekstūros – viskas turi kurti tikrą kalėdinę atmosferą.
Kokios nuotaikos tikiuosi? Gyvos. Tikros. Žaismingos. Su vaikais retai būna kitaip – jie nepozuoja, jie gyvena. Kartais net prašau tėvų palaukti ir rūpintis savimi, nes tuo metu bandau „pagauti“ keturmetį, kuris laksto greičiau nei mano rankos su fotoaparatu. Bet man būtent tai ir patinka: šurmulys, juokas, judesys.
Nesu statytinių kadrų fotografė. Taip, galiu visus gražiai susodinti ir nufotografuoti – bet tai lengviausia darbo dalis ir ne ta, kuri mane įkvepia. Man reikia žaidimo. Noriu, kad fotosesija būtų tarsi nuotykis: pabėgiojimas, pasislėpimas, pokalbis, vaikiški garsai ir šuniukų lojimai, kačiukų miauksėjimai iš fantazijos pasaulio. Kai šeima jaučiasi laisvai, kai vaikai juokiasi, kai tėvai atsileidžia, tada gimsta tikros, šiltos, gyvos kalėdinės nuotraukos. Tokios nuotaikos aš ir laukiu. Tokias ir kuriu.
Partnerystė su neįgaliųjų bendruomene
– Bendradarbiaujate su „Revilita“, teikiančia paslaugas neįgaliesiems. Kaip gimė ši part­nerystė ir kas joje Jus labiausiai įkvepia?
– Mano kelias į „Revilitą“ prasidėjo labai natūraliai – mus suvedė du dalykai: fotografija ir mano sūnus. Maždaug prieš devynerius metus man parašė Rekvita. Tuo metu aktyviai dirbau spaudoje, fotografavau daugybę renginių, mano pavardė vis dažniau pasirodydavo viešojoje erdvėje. Rekvita mane pastebėjo ir pakvietė pokalbio – pasiūlė mokyti fotografijos žmones su negalia.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė baugus pasiūlymas, bet sutikau labai greitai. Turėdama savo sūnų su negalia, mačiau prasmę – tai buvo būdas ne tik padėti kitiems, bet ir pačiai įgyti žinių, kurios man reikalingos auginant vaiką. Taip pradėjau vesti fotografijos pamokas, o iš to išsirutuliojo ilgas, prasmingas etapas. Vėliau tapau meninių veiklų vadove: septynerius metus su žmonėmis su negalia dirbau kūrybinius darbus. Tai buvo labai intensyvus laikas, tad galiausiai tiesiog pavargau. Darbas, šeima, sūnaus poreikiai – viskas susidėjo į vieną ir supratau, kad reikia pauzės. Tad palikau „Revilitą“. Tačiau gyvenimas sudėliojo savaip. Tą pačią dieną, kai išėjau iš darbo – birželio 10-ą – po kurio laiko Rekvita vėl pakvietė pokalbio, tik jau į kitą poziciją. Man pasiūlė tapti „Revilitos“ socialinių dirbtuvių rinkodaros specialiste ir po metų birželio 10 dieną buvau įdarbinta. Darbas buvo nuotolinis, lankstus, puikiai derėjo su mano kūrybiniu ritmu. Be to, aš jau daugelį metų savanoriškai prisidėjau prie jų komunikacijos, todėl natūraliai pažinojau pačią sistemą. Sutikau, ir tai buvo graži bendradarbiavimo tąsa. Deja, šiemet visko tapo per daug. Įsitraukiau į verslumo projektą „Spiečiuje Verslo skrydis“, turėjau gausybę fotografijos užsakymų, renginių, mokymų, asmeninių augimo etapų. Dienotvarkė taip susispaudė, kad pradėjau nebespėti. Atsirado nerimas, įtampa, o vyras irgi sakė, kad jau perdegimo ribos girgžda. Reikėjo pasirinkimo. Studijos aš paleisti negaliu – tai mano pagrindinė kūrybinė vieta. Todėl priėmiau sudėtingą, bet būtiną sprendimą – palikau „Revilitą“ ir pasitraukiau iš rinkodaros specia­listės pareigų. Buvo sunku, nes su šia organizacija mane sieja daug metų, daug žmonių ir daug emocijų. Bet atėjo laikas rūpintis savo tempu ir nebeskaidyti savęs į dešimt pusių. Tai buvo labai žmogiškas sprendimas. Ir labai teisingas.
– Kuo ypatingos fotosesijos su žmonėmis, turinčiais negalią?
– Žmonės su negalia fotografijoje yra visai kitokie – ir būtent tai daro darbą su jais ypatingą. Jie tikri, atviri, be jokio dirbtinumo. Su jais nereikia aiškintis, kur dėti rankas, kaip stovėti ar kaip atrodyti. Jie nematuoja savęs per standartus – viską priima paprastai. O tas paprastumas yra gražiausia jų savybė.
Kai fotografuoju juos, viskas vyksta lengvai ir harmoningai. Jie džiaugiasi procesu, nesureikšmina smulkmenų, o natūralumas tampa didžiausia vertybe. Ta pati energija atsispindėjo ir mūsų pamokose: eidavome į parką, mokėmės makrofotografijos, peizažo, portretų, fotografuodavome objektus, pastatus. Jie viską priimdavo tiesiai – padaro nuotrauką, patinka ir tuo džiaugiasi. Jokio savęs graužimo, jokio „ar tikrai gerai“. Dirbti su jais man pačiai būdavo labai lengva. Aš galiu juos vesti, kreipti, eksperimentuoti, ieškoti įdomių kadrų, ir jie visada pasiruošę bendradarbiauti. Tai viena nuoširdžiausių patirčių mano fotografijos kelyje.
Ateities planai ir svajonės
– Kokių tikslų ar svajonių dar turite fotografijos srityje? Kur save matote artimiausiais metais?
– Šie metai man buvo didelių vidinių pokyčių ir augimo metai. Atrodo, kad žmonės į mano gyvenimą atėjo labai tiksliai tada, kada jų labiausiai reikėjo. Kartais užtekdavo vienos frazės, vieno pokalbio, ir aš suprasdavau, kad gavau pamoką, kurios man trūko. Net ir šis interviu – jis man pasirodė kaip simboliškas metų užbaigimas. Visus metus mokiausi priimti save, mokiausi verslumo, o metų pabaigoje gavau klausimus, kurie tarsi surinko visą tą kelią į vieną vietą.
Aš neturiu grandiozinių, tolimų svajonių. Gyvenu žemiškomis svajonėmis – tokiomis, kurios yra realios, apčiuopiamos ir priklauso nuo mano pačios darbo. Bet turiu vieną labai aiškią kryptį: tai, ką šiemet išmokau, noriu pradėti taikyti praktiškai. Išsigryninti savo veiklą, susikurti tikrą, vientisą prekinį ženklą ir pagaliau įsitvirtinti tame, ką darau. Ir svarbiausia – priimti save. Suprasti galutinai, kad aš galiu.
Ilgą laiką labai lyginau save su kolegomis. Atrodė, kad jų darbai tobulesni, o man „kažkas neišeina“. Nors klientai daugelį metų rašė apie mano darbą, gyrė, džiaugėsi, aš pati dar to nepriimdavau. Tik dabar pradedu matyti, kad jų žinutės mane augino, vedė, stiprino iki šios dienos. Ir kad kolegų kelias yra jų kelias. Mano kelias – mano. Ir turiu juo eiti drąsiai.
Kita svajonė, kuri vis garsiau beldžiasi, – paroda. Jau antrus metus skirtingos įstaigos klausia, ar galėčiau surengti savo darbų ekspoziciją. Ir aš žinau, kad galiu: turiu medžiagos, turiu stiprių kadrų, turiu istorijų. Bet mane ilgai stabdė tas pats savęs nepripažinimas. Ir, aišku, finansinė dalis – paroda yra investicija.
Bet šiemet priėmiau sprendimą: tai taps vienu iš mano tikslų. Kai ateis laikas – padarysiu. Jaučiu, kad bręstu tam žingsniui. O tai, kad žmonės nuolat man tai siūlo, nėra atsitiktinumas. Jie „badė“ mane klausimais, kad pagaliau pradėčiau galvoti apie šitą kryptį rimtai.
Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus mūsų gyvenime atsiranda savo metu. Ir jeigu tam tikros idėjos vis grįžta, vadinasi, jos skirtos būti įgyvendintos.
Kitų metų mano svajonė labai paprasta, bet labai svarbi: eiti savo keliu toliau. Stabiliai, ramiai ir be palyginimų. Kurti savo ritmu ir pagaliau išdrįsti būti tuo žmogumi, kuriuo iš tiesų esu.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas