Kai atsiranda „geresnių“ už mus. Ką su tuo daryti?
Įsivaizduokite situaciją: Petras jaučiasi prastesnis prieš Juozą, nes šis turi naują automobilį. Kadangi Petras nenori taip jaustis, jis sunkiai dirba ir taupo. Tačiau Petrui betaupant, Juozas nusiperka dar naujesnį automobilį, nes anas modelis jau paseno. Pagalvojus, nelengva Petrui, kuris pats apkartina gyvenimo skonį besilygindamas su kaimynu dėl tos mašinos. Tikriausiai pamiršo, jog svarbiausia yra lyginti save patį su savimi pačiu vakar. Juk visada atsiras tų, kurie bus kažkuo pranašesni už mus.
Iš esmės dalykai nėra nei geri, nei blogi. Jie tiesiog yra. Panašiai yra ir su lyginimusi: svarbu kam ir kaip tai naudojame. Tačiau nemažai dalykų priklauso nuo mūsų pačių: lyginantis su kitais galima tiek išlošti, tiek pralošti savo sąskaita. Pralošimo pavyzdys: žmogus pradeda daryti išvadas apie savo vertę lygindamasis su kitais. Kaip galima tada jaustis geriau, jei žmogus užsisuka į minčių centrifūgą, nuolat matydamas, jog yra blogesnis ar prastesnis už kitus. Aišku tik viena, jog taip skaudiname save. Tačiau nepaisant to, faktas vis vien išlieka, jog visada atsiras „geresnių“ už mus. O toks fakto įsisąmonimas gali padėti susimąstyti, jog iš esmės neapsimoka tempti tokio sunkaus, bet laisvanoriškai pasirinkto Sizifo akmens.
Tačiau pasitaiko ir tokia žmogaus laikysena: „aš geresnis/protingesnis/gražesnis už kitus“. Tai taip pat yra lyginimasis su kitais. Tik kitu kampu. Tačiau tai nėra sveikintina, nes žmogus besijaučiantis gerai su savimi pačiu, neturės poreikio ieškoti „prastesnių“ už save tam, jog galėtų taip save patvirtinti ir pasijausti „geresniu“. Ir tai jokiu būdu nereiškia, jog tas kitas žmogus iš tiesų yra prastesnis.
Apmąstyti savo patirtį
Tikriausiai vienas iš dalykų, kurį galima keisti, tai savo požiūrį. Tikrai ne kartą minėjau, jog daugelis dalykų prasideda nuo paprasto savęs pastebėjimo. Tai jau būtų pirmas žingsnis: pastebėti, jog kai kuriose situacijose tas akmuo pats nekrenta ant pečių, o jį užsikeliame patys. Todėl galima mokytis to nebekartoti. Vienas iš būdų, kaip „išlošti“, pabandyti savo dėmesį kreipti ne į tai, kuo kitas geresnis už mane ir prisikabinėti prie savęs, o paklausti savęs: ką galiu pasiimti iš to kito asmens? Būtent toks reflektavimas apie savo patirtį paskatina augimą ar įsikvėpimą. Toks žvilgsnio nukreipimas neturėtų vesti į pažemintą nuotaiką, o priešingai – atverti augimo galimybę. Tačiau norint pastebėti augimą, vertėtų vis vien daugiau dėmesio skirti savo paties patirtims. Tik taip galima praregėti ir suprasti, jog nesi pėsčias. Nuolatinis paskendimas stebint kitų žmonių progresą tikrai nesuteikia galimybės pastebėti savo kasdienybės. Jog galbūt kažko išmokai, kažkur buvai, kažką supratai ar išgirdai, pamatei tai, ko anksčiau nematei. O jeigu ir nesijaučiama taip – visada yra tinkamas laikas atsiraitoti rankoves ir pasielgti kitaip. Taip, kad vakarykštė diena būtų prasminga ir galėtum pasakyti: dėka vakar padarytų veiksmų, šiandien esu kitoks.
Danielius EINIKIS
Psichologo asistentas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
