Alkoholikų artimieji paguodą randa Al-Anone

Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrijos Al-Anon Dovilų ir Gargždų grupė „Iridė“ pradėjo veikti prieš kelerius metus. Šiuo metu du kartus per savaitę į susirinkimus ateina 5–6 žmonės pasidalinti patirtimi, įgyti pasitikėjimo, sveikti. Grupėje akcentuojama tarnystė: padėdamas kitiems sveiksti. Al-Anono lankytojos atskleidė, kaip pasikeitęs požiūris į gyvenimą palengvino jų dalią.

Sveikstama padedant kitiems

Doviluose pirmiausia įsikūrė Anoniminių alkoholikų (AA) grupė, o po to Vitos (visų pašnekovių vardai pakeisti) iniciatyva – Al-Anon grupė. „Pagalba reikalinga ir artimiesiems, kurių žmonės kenčia nuo priklausomybės, – akcentavo ji. – Turėdama patirties ir pakviečiau juos.“ Du kartus per savaitę Doviluose ir Gargžduose į susirinkimus ateina 5–6 žmonės, bet grupės narių dvigubai daugiau.

Vita Klaipėdoje pradėjo lankyti Al-Anoną – pakvietė vyras, lankęsis AA grupėje.

„Nežinojau, ką ten gausiu, nesupratau, ką reiškia ten lankytis. Ogi gavau žinių apie alkoholizmą kaip apie ligą, supratimą apie dvasinius dalykus, įgijau pasitikėjimo, ramybę, išmokau atskleisti savo išgyvenimus“, – dėstė pašnekovė. Emociškai „užšalusi“, itin jautri kritikai grupėje išmoko pasitikėti savimi ir kitais žmonėmis. „Susiformavo sveikesnis požiūris į save, aplinką, lankymasis Al-Anone padėjo atrasti kelią į Dievą“, – prisipažino Vita.

Ji lanko grupę ir dalijasi patirtimi jau beveik 10 metų. Pasak Vitos, kiek atiduodi, tiek ir grįžta. „Abu su vyru važiuojame į susirinkimus, esame laimingi šia tarnyste, kad galime padėti sau ir kitiems, – prisipažino pašnekovė. – Grupės veikloje akcentuojama tarnystė: padėdamas kitiems sveiksti. Todėl laukiame tų, kurie kenčia nuo girtuokliaujančių artimųjų.“

Tačiau norint įgūdžius palaikyti, įtvirtinti, reikia ilgai lankytis grupėje, kad formuotųsi naujas požiūris į gyvenimą.

Stabdo gėda ir baimė

Prieš 4 metus atėjusi į Al-Anoną Nijolė prisipažino, jog iš pradžių galvojo, kad užteks į susirinkimus atvykti kelis kartus. Tačiau ir išsiskyrusi su vyru čia tebesilanko.

„Santykiai šeimoje blogėjo dėl per dažnų, kaip man atrodė, vyro išgėrinėjimų su giminėmis, draugais per šventes. Prasidėjo konfliktai, nes norėjau gyventi su blaiviu žmogumi, – kalbėjo ji. – Ypač sunku buvo prieš 5 metus. Tiek stengiausi dėl mūsų abiejų, bet situacija negerėjo – tik blogėjo. Supratau, jog reikia kažką daryti.“

Ateiti į Al-Anoną ją paskatino pažįstama moteris. Tačiau Nijolė ryžosi ne iš karto, tik už poros metų, kai sveikata visai sutriko, atsirado depresijos požymių. „Grupėje supratau, jog čia mano vieta: radau supratimą ir pamačiau kitų žmonių gyvenimus, išgirdau istorijas, analogiškas mano gyvenimui, – atskleidė Nijolė. – O juk maniau, kad tik aš viena vargstu. Supratau, jog elgiausi klaidingai, koks neteisingas mano požiūris į save, vyrą.“

Alkoholikų šeimoje užaugusi Nijolė neturėjo teisingo pavyzdžio. Ir ji gyveno su alkoholiku vyru, nežinojo, kaip teisingai šeimoje turi elgtis žmona ir mama, nemokėjo rūpintis savimi, savo sveikata. „Manęs neišmokė atskirti savo atsakomybės nuo kitų – prisiimdavau ir vyro atsakomybę. Argi man reikėtų uždėti vyrui kepurę, šaliką? Per daug rūpindamosi vyru jį paverčiame nepajėgiančiu savimi pasirūpinti žmogumi, kuriam belieka girtuokliauti“, – įsitikinusi Nijolė. Priklausomybe sergančių vyrų žmonos tampa priklausomos nuo jų. Išvykus šiam į komandiruotę, moteris nebegali juo rūpintis ir tampa bejėgė, nereikalinga, nedarbinga, be vaistų nebeužmiega – gyvenimas sutrinka.

Pašnekovė akcentavo, jog grupėje mokosi kalbėti apie save, stengiasi palaikyti gerą dvasinę ir fizinę savijautą, kad nereikėtų vaistų. „Pirmiausia turime padėti sau, nes tik būdama sveika gali padėti artimiesiems, šeimai, vaikams. Tuomet teisingai reaguosi į stresą, konfliktines situacijas“, – sakė pašnekovė. Ji siūlė lankyti Al-Anono grupę, nors gėda ir baimė stabdo čia ateiti. Ir akcentavo, jog dalijantis patirtimi sveikstama.

Jaunikį pasirinko tėvai

Aušra prisipažino, kad namo negrįžus nuolat išgėrinėjančiam vyrui apimdavo didžiulis nerimas. „Nebegalėjau apie nieką galvoti, ką nors daryti – trukdė išgyvenimai“, – atskleidė ji.

Į Al-Anoną atėjo viena iš pirmųjų, manydama, jog padės savo vyrui, bet nepagalvojo, kad gali padėti sau. Aušra norėjo gelbėti savo žmogų, nes buvo gėda pripažinti jo alkoholizmą, buvo sunku į jį žiūrėti. „Mane kaltino, kad aš kažko nepadariau, todėl mano vyras girtauja. Kitiems atrodė, jog per daug juo rūpinuosi“, – kalbėjo Al-Anono grupės narė.

Nesėkmingo gyvenimo priežasčių Aušra ieškojo savo tėvų šeimoje, kuri buvo pavyzdinga. Savo vienturtėlę gimdytojai stengėsi apsaugoti nuo visų pasaulio blogybių. Jie netgi surado dukrai jaunikį. „Buvau įpratusi, kad tėvai viską už mane nuspręstų, buvau įtikėjusi, kad jie viską žino geriausiai“, – su kartėliu ištarė pašnekovė.

Aušra prisiminė, kad pirmą kartą atvykusi į būsimo vyro namus pajuto, padvelkė netikrumu: šis gulėjo ant sofos, kaip dabar atrodo, neišsipagiriojęs. „O mama galvojo, jog tai geras, kuklus žmogus. Po trijų mėnesių ir apsivedėme. Bet tada tikriausiai ir mama kažką negero nujautė, nes man pasakė, kad turėsiu santuokos kryželį nešti ir negalvočiau apie skyrybas. Taip ir pasakė: kol mirtis išskirs. Ji neatsižvelgė į mano savijautą“, – dėstė pašnekovė.

Įpročius keisti įmanoma

Iš pradžių Aušrai atrodė, jog vyras išgėrinėja saikingai. „Dvasinės bendrystės nebuvo, bet aš prisitaikiau – savo misiją atlikau: globojau vyrą, rūpinausi vaikais“, – sakė ji. Šeima gyveno su tėvais, vėliau gavo butą. Aušros tėvai globojo ir rėmė visapusiškai, tiesiog kartu su duk­ros šeima gyveno jos gyvenimą. „Sunku buvo mamai pasiguosti, kad vyras sugrįžo girtas, kaip jaučiuosi, kad skauda, – prisipažino Aušra. – Ji tupinėjo apie žentą, pataikavo – suprato, kad šis serga priklausomybe. Taigi rūpinosi ligoniu, kuris turi būti apgaubtas rūpesčiu, o aš juk sveika.“

Bėdą pajuto gimus trečiam vaikui. Kuo labiau stengėsi Aušra, tuo situacija blogėjo. „Nebepajėgiau nuo kitų nuslėpti, kas yra vyrui – žmonės sakydavo, kad jis girtas. Buvo neramu, kaip mes gyvensime. Laukdamasi ketvirtojo, buvau perėmusi visą namų naštą“, – pasakojo moteris.

Aplinkiniai, pastebėję prislėgtą Aušrą, pasiūlė lankyti Al-Anoną. „Mane tėvai auklėjo, kad būčiau rami, tyli, nuolanki, neprieštaraučiau, todėl atėjus į grupę buvo sunku atsiverti, nors tiek nuoskaudų buvo susikaupę, – neslėpė pašnekovė. – Klausydamasi kitų, analizuodama jų patirtis, pradėjau suvokti, kad nesu blogesnė, nesu vargšė. Sunku keisti įpročius, bet įmanoma. Aš laisvėju nuo visų priklausomybių, kitų nuomonių ir tai rodo mano savivertę.“

• Al-Anon – šeimos grupės, alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija. Siekdami išspręsti bendras problemas, jie dalijasi vienas su kitu savo patirtimi, ištverme ir viltimi.
• Susitikimai vyksta antradieniais 19 val. – Žemaitės g. 20, Gargždų parapijos namuose; sekmadieniais 15 val. – Minijos g., Dovilų seniūnijos patalpose. Tel.: 8 674 15860, 8 636 40108.

Virginija LAPIENĖ