Ar tau būdingas „krabų mentalitetas“?
Tikriausiai daugelis girdėjo posakį, kad laimė mėgsta tylą. Kiekvienas galėtų pateikti savų priežasčių, kodėl pritaria šiai minčiai. Tačiau neabejoju, kad viena jų būna baimė, jog kitų pavydas ar piktos mintys gali sėkmę išbaidyti. Vis dėlto siūlyčiau pažiūrėti kitu kampu: ar tikrai žmogus yra tokia galinga ir magiška būtybė, kad jo pavydas ar neigiamos mintys galėtų atimti tai, ką patys susikūrėme? Man atrodo, kad viskas daug paprasčiau. Žmonės, kurie nemoka pasidžiaugti ir palaikyti kitų pasiekimų ar naujų idėjų, nėra magai – jie tiesiog pasižymi vadinamuoju krabų mentalitetu.
Jei aš negaliu – tu irgi
Vyras, vaikščiodamas paplūdimiu, sutiko žveją. Šio kibire knibždėjo krabai, kurie bandė ištrūkti. Vyras įspėjo žveją, kad šis juos saugotų, nes tuoj išlips. Tačiau žvejys nesureagavo, tik ramiai atsakė: „Jeigu čia būtų vienas krabas, jis galėtų išlipti. Tačiau, kai jų yra daug, jie vienas kitą įtraukia atgal į kibirą ir neleidžia išlipti“. Ši trumpa istorija atspindi tai, kas yra „krabų mentalitetas“. Žinoma, tai yra metafora, o ne mokslinis atradimas. Tačiau ši istorija yra puikiai pritaikoma ir žmonėms. Kas nėra sutikę žmogaus, kuris bandė sumenkinti ar nuneigti sėkmę ar sugalvotą idėją, užuot palaikęs? Kitaip tariant, bandė įtraukti atgal į tą patį kibirą. Krabo mentaliteto žmogus mąsto taip: jei aš negaliu, tai ir tu negali.
Pavydas nėra blogas jausmas
Savaime suprantama, kad krabai netempia vienas kito atgal į kibirą sąmoningai. Tačiau žmogus yra mąstanti būtybė, kuri gali pasirinkti. Galima menkinti ar nepalaikyti kito, bet lygiai taip pat galima tiesiog atpažinti savo pavydo jausmą ir paversti jį įkvėpimu. Pamatyti kitą žmogų kaip pavyzdį iš kurio galima pasimokyti. Pats pavydas nėra nei geras, nei blogas. Jis tik parodo, kad ir aš norėčiau pasiekti ar turėti kažką panašaus. Negerai tuomet, kai šis jausmas virsta elgesiu, primenančiu krabus kibire – bandymu kitą traukti žemyn.
Stebėti iš visų pusių
Lygiai taip pat nereikėtų susigūžti susidūrus su „krabu“ savo aplinkoje. Svarbu suprasti, kad tai kito žmogaus jausmai su kuriais jis pats nesusitvarko. Todėl būtina mokytis darnesnio santykio su savimi – gebėti kartais save palaikyti, kai pritrūksta labiau palaikančių žmonių. Taip pat svarbu turėti žmonių, kurie nuoširdžiai išsakytų savo nuomonę su meile ir pagarba. Nes kraštutinumai irgi nėra gerai. Pavyzdžiui, jeigu nemokėdamas dainuoti sugalvočiau sudalyvauti televizijos projekte, aš norėčiau, kad artimieji man atvirai pasakytų, kokią nesąmonę sugalvojau įgyvendinti. Tikiuosi, kad jų neapkaltinčiau krabų mentalitetu 😊
Danielius EINIKIS
Psichologo asistentas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
