• 28 lapkričio, 2021
|

Atokiuose Kelvėtuose – tradicinės gyvensenos stiprybė

Netoli Mikužių sodybos laukuose stūksantis ąžuolas, gyventojų manymu, gali turėti apie 500 metų. Gervės ne tik klykauja, bet drąsiai žirglioja laukuose netoli sodybos.

 

Kelvėtai Veiviržėnų seniūnijoje – vienas iš atokiausių rajono kaimų. Senas kaimas gyvas, nors anuomet senbuviai buvo varomi į gyvenvietę. Atsilaikė. Niekas negalėjo jų išplėšti iš gimtinės, kurioje gyveno protėviai. Kaip ir tėvai, seneliai dirba žemę, augina gyvulius, laiko bites, kaimynaujasi, padeda vienas kitam bėdoje. Nūdienos gyvenimo sumaištis, atrodo, nepakeitė šio kaimo žmonių, tebegyvenančių krikščioniškų nuostatų šviesoje.

Z. Mikužienė mėgaujasi atokaus kaimo ramybe.Pavasarį kvepia žolė

Veiviržėnų seniūnijos duomenimis, Kelvėtų kaime yra 10 sodybų, atokiai viena nuo kitos stūksančių. Gyventojų teigimu, anksčiau buvo penkiolika. Išnykusios mišku apžėlė. Iš abiejų pusių kaimą juosia Judrės ir Graumenos upeliai.

Naujakurių čia neatsiranda. Tik sugrįžtančių į tėvų, senolių namus, kuriuos atnaujina, pagražina. Žemę dirba visi, kas pajėgia – dirvonuojančios nerasi. Atokiai gyvenantys, bet besidomintys rajono gyvenimu – kelvėtiškiai prenumeruoja ir skaito „Bangą“.

Juozas Mikužis su žmona Zita savo tėviškėje gyvena 28 metus. Senolio statytoje troboje įsikūrė. Ūkininkauja ir antkapinius paminklus meistrauja. Darbas sezoninis, bet užsakymų nestinga.

Mikužių sodyboje gaminami antkapiniai paminklai.Mikužių tvarte – 4 melžiamos karvės, iš viso 9 galvijai. Pieną parduoda perdirbėjams. Apmaudu už litrą gauti 14 euro centų, todėl Z. Mikužienė ir sūrius spaudžia. „Mano draugai iš Klaipėdos prašo natūralaus naminio maisto. Padarau visokių: su kmynais, keptų, desertinių“, – pasakojo ūkininkė. Ir kiaušiniais aprūpina. Anksčiau veždavo į turgų, nes laikė 150 dedeklių, o dabar tik 40 – iš namų nuperka.

Darbo daug, tačiau kaimas Zitai patinka. „Čia neburzgia automobiliai, pavasarį kvepia žolė, čiulba paukščiai, kvėpuojame grynu oru“, – aiškino privalumus. Ir smagiai pridūrė: „Velykos vėl atėjo – kad tik sveikatos būtų.“ Atgimstant pavasarį bylojo gervių klyksmas. Jos drąsiai vaikštinėjo netoli Mikužių sodybos.

Per šventes į namus sugrįš vaikai studentai Andrius ir Rasa, studijuojantys Kaune. Tik sūnus Nerijus neatvyks iš Anglijos. Jis neseniai lankėsi – tėvelį su 60-uoju gimtadieniu pasveikino. Z. Mikužienė džiaugėsi būsimu susitikimu su vaikais, pasakojo, jog per šventes tikriausiai susitiksią ir su kaimynais.

Brangina gimtinę

Prie Judrės, ant kalno, gražiame kampelyje stūkso Reginos ir Gedimino Alminauskų troba, pasak šeimininkės, statyta 19 amžiuje. Joje gyveno Reginos senoliai, tėvai. Abu su vyru gimę ir užaugę Kelvėtų kaime. Visas gyvenimas čia prabėgo – tik vyrui teko dalį amželio tremtyje praleisti. „Kaip ištuštėjo mūsų kaimas, – nelinksmai kalbėjo senbuvė. – Kadaise kolūkio pirmininkas ragino išsikelti į gyvenvietę, bet mes nepaklausėme, kaip ir kaimynai. GimR. ir G. Alminauskai visą gyvenimą praleido Kelvėtuose.tinė labai brangi. Bet jauni nenori gyventi kaime.“

Garbaus amžiaus sulaukę Alminauskai dar ūkininkauja. „Abiejų pensijų neužtenka ūkiui išlaikyti, – prasitarė R. Alminauskienė. – Karvę laikome dėl savęs, su sūnumis dalijamės pienu ir jo produktais“. Daukšaičiuose gyvenantis Darius, Inkakliuose – Rimas – dažni svečiai tėvų namuose, rūpestingi pagalbininkai. Tėviškėje pasistatę jaukią pirtelę, įvairiomis progomis susitinka su kaimynais. „Džiaugsmas, kai vaikai šalia. Vienas turi verslą, kitas – valdišką darbą“, – ištarė Regina.

Ji neslėpė: bėgantys metai liūdina. Tačiau smagu per Velykas sulaukti vaikų su šeimomis – pilni namai bus. „Visi važiuosim į bažnyčią – ne kokios Velykos būtų nenuėjus. Tik po Mišių jauti šventę, jautiesi pakylėtas“, – kalbėjo R. Alminauskienė.

Džiugus susitikimas

Birutės ir Audriaus Lapų šeima – jauniausia Kelvėtų kaime. Iš sostinės trumpam sugrįžęs sūnus Tadas krapštėsi prie traktoriaus. Dažnas svečias tėvų ūkyje patikino, jog kaime gera. Vilniaus GTU studentas lanko ir ūkininkų kursus. Vaikinas prasitarė, jog visokių minčių dėl ateities esą.

Penkiasdešimtmečiai tėvai augina mėsinius galvijus, laiko 40 bičių šeimų – didžiausi ūkininkai šiame kaime. Taigi nežinia, koks bus Tado pasirinkimas. Juk ir jo mama, turėdama pedagoginį išsilavinimą, dirbusi darželyje, mokykloje, jau 10 metų ūkininkauja. Grįžo į savo gimtąjį kaimą, kuriame, anot jos, tikėjosi „Ameriką“ rasti. Mamos Teodoros Lomsargienės namuose įsikūrė. Vyras turi valdišką darbą – dirba gaisrinėje.

„Kelvėtai – mielas širdžiai kampelis“, – šypsojosi senbuvė. Ji džiaugėsi draugiškais kaimynais – dar nenuvytusios Audriui padovanotos gėlės gimtadienio proga. Bet ne vien šventT. Lapas gelbsti ne tik ūkyje, bet ir mamai Birutei virtuvėje padeda.iniai džiaugsmai jungia. Antai susitarę su Mikužiais sutvarkė kaimo keliuką – patys greideriuoja, užpila duobes.

Netoli senos Lapų trobos iškilęs naujas namas – beliko įrengti vidų. Tik su pinigais striuka – reikia studijuojantiems vaikams. Tadas neseniai perėjo į neakivaizdines studijas, dukra Monika baigia magistrantūros. „O kiek reikėjo Mildai“, – atsiduso Birutė. Prieš 6 metus šią Lapų dukrą užklupo sunki liga. „Bangoje“ rašėme apie nelaimę ir raginome žmones padėti šeimai, kad mergaitė galėtų gydytis Amerikoje. „Koks žmonių gerumas – padėjo. Mildą išoperavo ir ji pasveiko. Kas vakarą maldoje miniu geradarius“, – dėkingai ištarė B. Lapienė. Konditerės specialybę įgijusi Milda labai ilgisi savo gimtinės ir trokšta čia sugrįžti visam laikui. O dabar namuose susirinks tie, kurie gali. „Per Velykas šeima turi būti kartu – vaikai, tėvai, seneliai. Tai šventas reikalas, kaip ir dalyvauti Prisikėlimo Mišiose“, – tvirtino ji.

Džiugus bus susitikimas Lapų šeimoje. Jokių šnekų apie sunkumus, kritusias mėsos supirkimo kainas ar kitus blogumus. Juk prisikėlimas – gamtos ir žmogaus.

Rytoj, Velykų rytą, Kelvėtų kaimas ištuštės – Prisikėlimo Mišiose Švėkšnos bažnyčioje dalyvaus. Kelvėtų kaimo žmonės katalikiškų tradicijų nelaužo. Iš pamaldų sugrįžę pakylėti susės prie velykinio stalo su vaikais, senoliais, kitais giminaičiais ir džiaugsis Prisikėlimo švente. Jų sielose nebus vietos dejonėms, liūdesiui, skundams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių