Aukuro papėdėje – Agluonėnų sukakties žymuo
Lietuvininkų tradicijų saugotojais garsėjanti Agluonėnų seniūnija šeštadienį paminėjo kaimo vardo 475- ąsias metines, sukvietusi vietos gyventojus ir svečius į „Lietuvininkų alasą“. Spiginančioje kaitroje iškilmingai atidengtas paminklas, žymintis sukaktį, dramos gerbėjai pakviesti į klojimo teatro spektaklius, pavakare užklupęs alkis numalšintas draugišku kareiviškos košės, pyragų skanavimu.
Garbingiausioje Agluonėnų vietoje – Lietuvininkų parke prie Aukuro kalno spiginančioje kaitroje susirinkę keliasdešimt kaimo gyventojų, rajono vadovai prisiminė kaimo istorijos puslapius ir plevenančių Lietuvos, Mažosios Lietuvos ir seniūnijos vėliavų fone Valstybės dienos garbei sugiedojo Tautišką giesmę.
Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė, kartu su „Agluonos“ folkloro ansambliu ringavusi patriotizmą skatinančias dainas, įžanginėje kalboje akcentavo, kad ne kiekvienas kaimas turi tokią gilią istoriją, kuri kelia pasididžiavimą, o tuo pačiu tai yra ir įpareigojimas ją bendromis pastangomis kūrybiškai puoselėti ir išsaugoti ateities kartoms.
Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas, sveikindamas su sukaktimi, pastebėjo, kad Agluonėnai per 25-erius Nepriklausomybės metus ėjo koja kojon su valstybės pažanga. „Agluonėniškiai puoselėja liaudiškąsias tradicijas, jie niekada nebuvo nusigręžę nuo savo šaknų, nuo istorijos“, – akcentavo vicemerė Violeta Riaukienė.
Atidengus paminklą, skirtą Agluonėnų 475-sioms metinėms, jį pašventinus Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios kun. Remigijui Šemekliui, iš susirinkusiųjų į iškilmes pasigirdo siūlymų Savivaldybei taupyti pinigus 500-osioms kaimo metinėms. Būsimą neeilinę progą agluonėniškiai svajoja įamžinti kur kas įspūdingesne skulptūra ir knygos leidyba.
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė, doc. dr. Silva Pocytė priminė, kad Mažosios Lietuvos kraštas nuolat kelia nostalgiją buvusiems gyventojams, kurie 1958-aisiais arba nukritus geležinei uždangai išvyko į Vokietiją. „Dabar lankydamiesi jie jautriai ieško savo praeities pėdsakų, ir suprantu jų jausmus, kai nieko neberanda. Juk keičiasi ir vietos kraštovaizdis, ir žmonės, nesikeičia tik pagarba krašto istorijai. Malonu, kad rajonas tam skiria pakankami dėmesio, nėra abejingas“, – kalbėjo agluonėniškė S. Pocytė. Tuo pasidžiaugė ir kraštietis, nenuilstantis Mažosios Lietuvos raštijos ir knygos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius, habil. dr. Domas Kaunas.
Aktyvūs Agluonėnų etnokultūros puoselėtojai Alvydas Treigys ir Jonas Čepas priminė, kad 1988 m. ant Agluonos upės kranto pastačius užtvanką pradėta kurti kaimo rekreacinė zona, kurioje po metų pradėtas sodinti Lietuvininkų ąžuolynas. Nepriklausomybės atgavimo metais, minint kaimo 450 m. jubiliejų, ant supilto kalno atidengtas paminklas-aukuras (skulptorius Justinas Mickevičius), 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečio garbei ąžuolyne pastatytas paminklas lietuvininkams atminti (aut. J. Čepas ir Klaipėdos krašto menininkai).
„Manau, kad mūsų šventė „Alasas lietuvininko kieme“ nepaisant karščių, pavyko. Daugiau žmonių susirinko į lietuviškosios dramaturgijos festivalį etnografinėje sodyboje stebėti agluonėniškių, kretingiškių, Naujosios Akmenės teatrų spektaklių. Pasiklausėme smagių melodijų, dainų, atliekamų kapelos „Bengeliai“, ansamblių „Agluona“, „Smiltė“, o kai kraštietis Gediminas Gedgaudas išvirė kareivišką košę, tai skaniai visi kartu numalšinome per dieną susikaupusį alkį“, – antradienį „Bangai“ šventės įspūdžius komentavo seniūnė L. Tučienė.
