Be kaukės
Visuomenė drauge su kalbininkais jau ne vienus metus renka didžiausio dėmesio nusipelniusį žodį. Vienais metais jis tituluojamas gražiausiu (toks yra buvęs „ačiū“), kitais kartais įvardijamas kaip populiariausias. Praėjusiais, 2020-aisiais, toks ypatingas žodis buvo „kaukės“. Pirmą kartą apie tai, jog gali tekti jas dėvėti, išgirdome, kai dar tik pratinomės kuo dažniau plauti ir dezinfekuoti rankas, tačiau greitai kaukės užvaldė mūsų veiksmus ir nepaliko pasirinkimo.
Pradžia, kaip ir viskas mūsuose, pasirodė sunki ir sumaištinga. Kaukių nebuvo, bet dėvėti reikėjo, tad teko nusikelti į Palangos Juzės laikus, kai pagrindinės darbo priemonės – skiautė medžiagos, adata ir žirklės. Vieni siuvo, pardavinėjo, dovanojo, o kiti, gudresni, iš šio nepritekliaus netgi susikrovė nemenkus turtus. Šitai tikrai įeis į istoriją, kaip ir žmonių eilės prie dezinfekcinio skysčio, lyg šluote iššluotos pagrindinių produktų lentynos ir nuo retų praeivių žingsnių tiesiog skambančios ištuštėjusios gatvės. Ko tik per šituos metus neteko išgyventi! Galime sakyti, kad buvome didelio virsmo liudininkai. O kadangi situacija nesibaigė, įgavo naujų bruožų, bet neišnyko, tai tokie dalyviai esame ir toliau. Išmokę mandagiai kosėti, čiaudėti, įpratę prie kaukių (ir išmokę jas dėvėti) dabar pamažu pratinamės prie skiepų ir vienas prie kito. Tik jaunimas nerimsta. Socialiniuose tinkluose drąsiai pasakojasi, kaip švęsdami gimtadienį užsikrėtė koronavirusu, bet niekam nesakė, nenorėjo skandalo, tad gyveno toliau kaip niekur nieko. O kadangi požymiai buvo nestiprūs, sveikatos beveik nesutrikdė, tad niekas ir nesuprato. Vadinasi, tokia persona vaikščiojo, bendravo ir aplinkiniams įžūliai skleidė savo virusą.
Kita jauna verslininkė per TV laidą džiugiai pasakoja, kaip linksminosi nelegaliame vakarėlyje su daugiau nei šimtu žmonių, kaip juos gaudė policija, o jie bėgo. Toks, atrodytų, smagus nuotykis, bet… nejuokinga. Štai iš kur visos kovido atmainos – britiškos, afrikietiškos, iš tokio požiūrio, iš visiško atsainumo, nepaisymo kitų sveikatos ir saugaus gyvenimo. Tada galvoji, ar tas žmogus suvokia, ką daro, ar pakaltinamas, nes minčių kyla visokių. Jei taip elgtųsi vyresnio amžiaus žmonės, tai tuoj būtų „apdovanoti“ senatviniu marazmu, silpnaprotyste ir visa puokšte kitokių protinių ligų, betgi čia mūsų jaunimas, kuriam neteko gyventi sovietmečiu. Jie nepatyrė persekiojimų, nestovėjo eilėse prie būtiniausių maisto prekių, pernelyg nevargo. Sakoma, jie gimė laisvi. Puiku, jiems pasisekė, tik laisvi nereiškia palaidi, o laisvė – tai anaiptol nėra anarchija.
Beje, anarchijos mūsų gyvenime tik daugėja, nes kai nėra įtikinamo autoritetingo žodžio, tvirto sprendimo, tai ir blaškaisi žmogus. Turim Konstituciją, betgi, pasirodo, ir ją galima savaip perskaityti, pakeisti (tas dabar akivaizdžiai ir vyksta). Apskritai kartais atrodo, jog sugrįžtame į biblinius laikus, kur kalbama apie fariziejus ir rašto aiškintojus. Kam teko gauti įvairaus pobūdžio raštų, tarkim, iš valstybinės įstaigos, kokios kontoros ar banko, prisipažinkite, kad rašto aiškintojai turėtų darbo. Surašyta taip, kad net kelis kartus perskaitęs negali suprasti, kas čia ko nori ar kas kam skolingas. Dargi reikia paminėti, jog prirašyta ne tik daug, bet ir tokiu smulkiu šriftu, jog neretai ir akiniai negelbsti. Tikrai praverstų rašto aiškintojai. Matyt, ilgainiui ir tokia profesija atsiras, o kol kas dirba kalbininkai. Neseniai jie aiškino vieną dainos (pagal kurią smagiai šokinėjo ir mūsų išrinktas Seimo narys) žodį, taip pat dažnai kreipiamasi į kokią komisiją ar Konstitucinį Teismą. Atgimė ir fariziejai. Dėl noro valdyti yra kuriamos ir perkuriamos partijos, koalicijos, opozicijos. Juk sakoma, kieno galia, to ir valia.
O kas mums belieka? Pirmiausia susirinkti iš gatvių ir kiemų vėjo draikomas kaukes (net ant medžių šakų pakibusių galima pamatyti). Paskui liautis pagaliau svaičioti apie tai, jog vakcinos – nuodas, kuris sunaikins mūsų organizmą ir sužalos sveikatą. Jeigu taip kalba jauni, tai dar gali suprasti: žmogus rimtai nesirgo, jam neteko gulėti ligoninėje, bet kai vyresnio amžiaus žmogus dėsto, kaip skiepas jį sugadins, tikrai juokas ima. Užtenka vaistinėje atsidurti eilėje už pensininko, tai pirks vos ne pusvalandį: ir nuo širdies reikia, ir skrandis stoja, ir galvą skauda, ir strėnas maudžia… Po gerą maišelį prisikrauna, lyg maistą pirktų. Žinoma, būtų gerai, kad tokie kalbėtojai imtų ir pasiūlytų kitą išeitį, bet jos tai nėra. Taigi, prisijaukinus žodį „kaukės“, teks priprasti ir prie vakcinacijos. Paskui vis dėlto ne mažiau svarbu, ką čia sumanė mūsų politikai, ką reiškia daugiau ar mažiau netikėti nutarimų ir portfelių viražai. Kas slypi po gražiais žodžiais ir politinėm kaukėm?
P. S. O kaukės visai nieko. Po jomis gali paslėpti kreivą šypseną, nulūžusį dantį arba tyliai ką nors pakeiksnoti.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
