Butkai sveikinasi su Butkeliais

Butkų kaimas – vienas iš atgyjančiųjų Priekulės seniūnijoje. Čia statosi šiuolaikiškus namus naujakuriai, senas sodybas restauruoja senbuviai ar jas įsigiję nauji šeimininkai. Kasmet daugėja gyventojų – darbščių, mylinčių žemę ir puoselėjančių grožį. Jie augina ekologiškas daržoves, gyvūnus, verčiasi dekoratyviniais augalais ar žemdirbyste.

Senojo kaimo akcentas – Klaipėdos krašto architektūros stiliaus lietuvininkų Pareigių etnografinė sodyba, kurios šimtmečio sukaktį prieš 5 metus susirinkę minėjo kaimynystėje gyvenantys žmonės. Kultūros paveldo objektas, saugomas valstybės, primena šio krašto istoriją, šišioniškių gyvenimo būdą.

Ne užkampis – palaiminga erdvė

Nuo Priekulės aplinkkelio į Butkų kaimą tenka apie kilometrą riedėti žvyrkeliu. Dairantis po žalią miškelį, kurio apsuptyje gerokai viena nuo kitos nutolusios sodybos, laikas neprailgsta. Tačiau galvoje kirba mintis: kas gali kurtis tokiame užkampyje?

Pasak Priekulės seniūnijos seniūnės Daivos Bliūdžiuvienės, miškas dalija šį kaimą į dvi dalis – Butkus ir Butkelius, tačiau juos jungia oficialus pavadinimas – Butkai.

„Aš laiminga, gyvendama šiame „užkampyje“: už kilometro – asfaltuotas kelias, ranka pasiekiamas miestas, – kalbėjo prieš 18 metų iš uostamiesčio į šį kaimą atsikrausčiusi Adelė Koncevičienė, su vyru naujam gyvenimui prikėlusi seną sodybą. – Ramybė, vienatvė, jokio triukšmo, bildesio – nei žmonių, nei automobilių. Medžiai išsprogę, paukščiai čiulba – kokia palaima… Koks mielas mano kaimas… Čia gali užsiauginti daržovių. Iš savo daržo – tai ne turguje ar parduotuvėje pirktos salotos, ridikėliai, agurkai.“

Smulkiojo ūkio savininkė, valdanti 2 ha žemės, ne tik salotų, ridikėlių ar pomidorų užsiaugina. Ji laiko kelias dešimtis paukščių, triušių, avių, ožkų. A. Koncevičienė mėgaujasi savo užaugintu maistu, o kas lieka, parduoda turguje ar išmaino su kaimynais. „Mano pasodintame miškelyje rudenį grybai dygsta“, – savo turtais džiaugėsi pašnekovė.

Ji pasakojo, jog Butkų kaimo gyventojai laiko kelias karves – galima gauti ne tik jos auginamų ožkų pieno. Ir pridūrė, kad anapus miško gyvenantis vyriškis turi arklį. Oi, kaip jis reikalingas įdirbti daržui.

A. Koncevičienės teigimu, kaimynystėje esančios 7 sodybos, kuriose gyvena senbuviai, 5 – naujakurių. Jos manymu, žmones čia traukia graži gamta, miškas, erdvė ir galimybė tvarkytis, kaip nori. „Kas turi lėšų, čia kuria rojų: tvenkinių pakrantės išgrįstos akmenimis, juose plaukioja brangios žuvys“, – kalbėjo pašnekovė. Ji pridūrė, jog Butkų kaimo žmonės bendrauja, sveikinasi su Butkeliais, tačiau didesnės bendrystės nėra. „Juk nėra bendruomenės ir laiko trūksta – žmonės taip užsiėmę“, – samprotavo Adelė.

Sujungė sodybos jubiliejus

Tačiau atokiai išsimėčiusiose sodybose žmonės nenutolę – jie bendraminčiai, norintys bendrystės. Ypač šioje salelėje, vadinamoje Butkeliais. Kasmet birželio 1 d. prie ąžuolo, žaliuojančio tarp dviejų sodybų, susirenka visos čia gyvenančios šeimos. Prie atsineštinių vaišių bendrauja, šnekučiuojasi. Šių susibūrimų pradžia – lietuvininkų etnografinės sodybos šimtmečio jubiliejaus minėjimas prieš 5 metus. Tuomet susirinkę jie susipažino ir susitarė rinktis kasmet.

„Švęsti 1909 m. pastatyto namo jubiliejų pasiūlė draugai ir kaimynai“, – pasakojo viena iš savininkių, čia gyvenanti nuo kūdikystės, Irena Kaubrienė. Ją užaugino šišioniškiai Ana ir Martynas Pareigiai, amžino poilsio atgulę Butkelių kapinaitėse, netoli savo senosios sodybos.

I. Kaubrienės teigimu, šio kaimo dalį, kurioje buvo 3 sodybos, – Pareigių, Kairaičių ir Barasų, žmonės nuo seno vadino Butkeliais. Pastarąjį dešimtmetį čia iškilo kelios naujos sodybos.

Pasak pašnekovės, Butkų kaimą klaipėdiškiai atradę šiame amžiuje. Netoli etnografinės sodybos nusipirkę žemės, namą ir ūkinius pastatus pasistatė Antanas ir Violeta Dociai. Jie turi ekologinį ūkelį – užsiveisė gyvulių, paukščių, bet, kaip dauguma gyventojų, važinėja į darbą Klaipėdoje.

Gėlininkę išrinko seniūnaite

Šie naujakuriai sugundė miestietišką gyvenimą į kaimą išmainyti savo draugus Vidą ir Vygandą Beleckus. „Mūsų sūnus lankydavosi pas Docius – jam čia labai patiko. Pasiūlė ir mums įsikurti. Važiuojant pasidairyti į kaimą, miškelyje ant kelio išdygo briedis. Aiktelėjome: kaip gražu… Ir nesuabejoję pirkome žemės sklypą, – šypsodamasi pasakojo Vida Beleckienė, čia gyvenanti 7 metus. – Mums labai reikėjo tokio užkampio, gamtos, miško, atokios sodybos. Nebenorime į miestą.“

Vida susikūrė verslą – prekiauja daugiametėmis gėlėmis ir dekoratyviniais augalais, kurių parsiveža iš Lenkijos. Beleckai verčiasi ir grūdų auginimu – nuomoja 40 ha žemės, kurioje sėja javus. Šeima savo reikmėms užsiaugina paukščių, triušių.

Kaimynystėje įsikūrusios Jolantos Paliliūnienės pragyvenimo šaltinis – irgi augalėliai. Daugiametes gėles ir dekoratyvinius augalus ji augina hektaro plote. Asortimentui paįvairinti kai kurių rūšių spygliuočių parsivežanti iš Lenkijos, nors ateityje žadėjo atsisakyti lenkų paslaugų.

„Mūsų kaimas – gražioje salelėje, apjuostas miškelio, – kalbėjo J. Paliliūnienė. – Senuosiuose Butkeliuose įsikūrusios 5 naujakurių šeimos. Mes čia netyčia atsidūrėme – nei to siekėme, nei priešinomės, bet jaučiamės gerai. O kokia derlinga žemė…“

Gėlininkystę mėgstančiai moteriai tai buvo stimulas imtis šio verslo. Žinių įgijo kursuose ir pomėgis tapo pragyvenimo šaltiniu. Šią gėlininkę pažįsta ne tik Butkeliuose, todėl šį pavasarį J. Paliliūnienei patikėtos Butkų seniūnaitijos seniūnaitės pareigos.

Priekulės seniūnijos Butkų kaime gyvenamąją vietą pernai deklaravo 63 gyventojai. Jų čia kasmet daugėja. Buvę miestiečiai keičia ne tik aplinką, bet ir gyvenimo būdą. Erdvė suteikia ne tik privatumą, bet ir galimybę įgyvendinti savo sumanymus.